Sekminės primena Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje ir suteikia galimybę pamąstyti, kaip ji veikia žmonijos išganymo istorijoje ir kiekvieno mūsų gyvenime.
Evangelistas Lukas aprašo Jėzaus įsikūnijimo slėpinį. Angelas apreiškė Marijai Dievo planą: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.<…> Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 31– 32.35)
Evangelistas tęsia pasakojimą apie Šventosios Dvasios veikimą: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 21–22).
Toliau Evangelija pasakoja apie Jėzaus veiklos pradžią: „Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas“ (Mt 4, 1). Dievo Dvasios vedamas Jėzus skelbė Evangeliją, gydė žmones ir už mus mirė ant kryžiaus.
Prieš mirtį Jėzus Vakarienbutyje pažadėjo savo mokiniams atsiųsti Šventąją Dvasią: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 16–17).
Sekminėse klauskime savęs: ar leidžiu savyje veikti Šventajai Dvasiai?
Jėzus paaiškino, kodėl mokiniams bus reikalinga Dievo Dvasia: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“ (Jn 15, 26–27). Šventosios Dvasios globojami mokiniai tęs Jėzaus pradėtą misiją – skelbs Evangeliją ir liudys pasauliui apie Jėzaus darbus.
Po prisikėlimo Jėzus daug kartų pasirodė savo mokiniams ir atsisveikindamas pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią: „Aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49).
Per Sekmines švenčiame šio pažado išsipildymą. Evangelistas Lukas Apaštalų darbų knygoje aprašo pirmųjų Sekminių įvykį: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 2–4).
Bažnyčios istorijoje matome aiškų Šventosios Dvasios veikimą. Per du tūkstančius metų Bažnyčia išgyveno daugybę labai sunkių laikotarpių. Logiškai mąstant, Bažnyčia seniai turėjo būti palaidota dėl savo vaikų aplaidumo bei neištikimybių, tačiau ji peržengdavo visas kliūtis, pakeldavo visus išbandymus ir toliau Šventosios Dvasios globojama liudija pasauliui Jėzaus darbus žmonijoje.
Sekminėse klauskime savęs: ar leidžiu savyje veikti Šventajai Dvasiai? Pačios svarbiausios sąlygos, kad Dievo Dvasia veiktų mumyse, yra dvi: gyvenimas pašvenčiamojoje Dievo malonėje ir krikščioniškos meilės praktika. Šventoji Dvasia yra Meilės Dvasia ir ji veikia tuose, kurie saugojasi nuodėmės ir myli ne žodžiais, bet darbais.
