Vienas iš pačių įdomiausių ir spalvingiausių žmonių, buvusių Jėzaus artumoje, yra apaštalas Petras. Jo asmenyje susipina gilus tikėjimas, kančios baimė, atgaila ir ištikimybė savo Mokytojui.
Jėzus sutiko Petrą ant Genezareto ežero kranto, kai šis plovė tinklus, ir pakvietė sekti paskui jį. Petras tučtuojau paliko žvejo tinklus ir tapo ištikimiausiu Jėzaus mokiniu; jis klausėsi Jėzaus kalbų, matė jo darbus ir buvo pasiryžęs už savo Mokytoją guldyti net galvą.
Kartą Jėzus paklausė savo mokinių: ką jie mano apie Žmogaus Sūnų? Petras tuojau visų vardu atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Ta proga Jėzus pažadėjo: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16,18–19).
Petrui ne viską, ką Jėzus kalbėjo, buvo lengva suprasti. Ypač jį neramino Jėzaus kalbos, kad Jeruzalėje jam teks daug kentėti, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti. Petras nesuvokė, kad tai galėtų nutikti Mesijui, todėl pradėjo drausti, kad taip nekalbėtų. Tąkart Jėzus aštriai subarė Petrą: „Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23).
Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzui kalbant apie artėjantį išsiskyrimą Petras tvirtino: „Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“, o Jėzus į tai atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“ (Jn 13, 37.38).
Petrui buvo nelengva klausytis šių Jėzaus žodžių, nes per daug pasitikėjo savimi. Drąsa apleido Petrą Kajafo kieme, kai tarnaitė prie laužo besišildantiems vyrams pasakė, kad jis buvo vienas iš Jėzaus mokinių. Įvyko, kaip Jėzus buvo sakęs: Petras tris kartus pakartojo, kad jis pasmerktojo Jėzaus nepažįsta.
Gaidžiui pragydus Petras prisiminė, ką Jėzus buvo sakęs, ir graudžiai pravirko (plg. Mk 14, 72). Palaimintos atgailos ašaros; palaimintos jos ir kiekvieno žmogaus gyvenime, nes atkuria nutrūkusius draugystės ryšius su Jėzumi.
Prisikėlęs iš numirusiųjų Jėzus pasirodė savo mokiniams ant Genezareto ežero kranto ir valgė su jais iškeptą žuvį. „Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“ (Jn 21, 15).
Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių.
Jėzus net tris kartus klausė, ar Petras myli jį. Prisiimti didelę užduotį – vadovauti Bažnyčiai ir vesti žmones prie Dievo gali tik tas, kuris tikrai myli. Petras tikrai mylėjo Jėzų ir greitai po Jėzaus įžengimo į dangų ta meilė buvo išbandyta.
Apaštalų darbų knygoje skaitome, kaip apaštalai buvo atvesti į teismo tarybą, ir vyriausiasis kunigas metė jiems kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują.“ Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 28–29).
Šiuos apaštalo Petro žodžius – „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ – amžių būvyje pakartos daugelis krikščionių ir turės drąsos už tai prisiimti skiriamą bausmę.
Apaštalo Petro pavyzdys ir užtarimas tepadeda kiekvienam iš mūsų ištikimai sekti paskui Jėzų.
