Išėjimo knygoje pasakojama apie izraelitų kelionę iš Egipto vergijos į laisvę. Išėjimo į laisvę džiaugsmą gretai aptemdė kasdien patiriamas vargas, nes kelionė vyko per dykumą, kur trūko maisto ir vandens. Žmonės jautėsi Dievo apleisti ir murmėjo: „Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne?“ (Iš 17, 7). Vargų spaudžiami izraelitai prisimindavo, kad Egipte, nors ir buvo sunku, jie buvo pavalgę ir troškulys nekamavo, o dykumoje visko trūko.
Per dykumą keliaujančių izraelitų vaizdas primena mūsų kelionę į laisvę. Kol pasiekėme dabartinę laisvę, mūsų keliai ėjo per Sibiro tremtis, partizanų kovas, baudžiavinį darbą kolūkiuose ir neginkluotą pasipriešinimą. Ne kartą ir mums galėjo atrodyti, kad buvome tarsi Dievo apleisti ir palikti tapti piktų žmonių grobiù. Šiandien galime nesunkiai įsivaizduoti, ką išgyvena ukrainiečiai, gindami laisvę ir tėvų žemę.
Izraelitų kelionė į laisvę taip pat primena mūsų tikėjimo kelionę į dangaus Tėvo namus, kur būsime visiškai laisvi ir laimingi. Ši kelionė taip pat nelengva, nes turime grumtis su netvarkingais kūno polinkiais ir piktojo gundymais Dievą iškeisti į medžiaginius blizgučius. Šioje kelionėje visuomet gresia pavojus pasiklysti ir skaudžiai susižeisti.
Evangelija pasakoja apie tokią pasiklydusią sielą, kurią Jėzus sutiko prie Jokūbo šulinio (žr. Jn 4, 5–42). Moteris samarietė patį vidudienį, kai spigino pietų saulė, atėjo prie šulinio pasisemti vandens. Paprastai moterys eidavo parsinešti vandens ryto metą, ir tuomet prie šulinio jų būdavo daug. Kas vertė moterį samarietę eiti prie šulinio vidudienį? Iš paskesnio pokalbio su Jėzumi aiškėja, kad moteris jau buvo gyvenusi su penkiais vyrais, o su dabartiniu, šeštuoju, taip pat nebuvo susituokusi. Aišku, kad ji savo miestelyje neturėjo gero vardo, todėl vengė kitų moterų bendrystės ir atėjo prie šulinio tuomet, kai žinojo, jog tenai nieko nesutiks ir niekas neprikiš jos amoralaus gyvenimo.
Tačiau šį kartą moteris pamatė prie šulinio sėdintį vyrą, kuris paprašė: „Duok man gerti.“ Užsimezgė dialogas. Samarietė nepraleido progos pasikalbėti su dar vienu vyru, o Jėzus pasinaudojo proga priminti nusidėjėlei moteriai apie Dievą ir apreikšti, kad jis yra žmonių lauktasis Mesijas. Samarietė, net palikusi ąsotį prie šulinio, parbėgo į miestą ir apskelbė, kad galbūt prie Jokūbo šulinio ji sutikusi Mesiją.
Atkreipkime dėmesį į Jėzaus elgesį. Sutikęs pasiklydusią gyvenime moterį, jis nemoralizuoja, kaip netinkamai ji gyvenanti, bet pamažu įveda ją į tikėjimo gelmę. Tokiu būdu nusidėjėlė moteris įtiki ir tampa savo miestelio evangelizuotoja: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik nebus jis Mesijas?“
Bet kuri lengvai, be pastangų gauta dovana netenka savo žavesio.
Evangelistas Jonas baigia pasakojimą apie moterį samarietę atkreipdamas dėmesį, kad Sicharo miestelio žmonės tiesiog privertė Jėzų pasilikti su jais kelias dienas ir daugelis įtikėjo: „Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“ (Jn 4, 42).
Savo gyvenimo ir tikėjimo kelionėje, susidurdami su dideliais sunkumais, norėtume, kad Dievas nuo mūsų laisvės kelio nurankiotų visus akmenis ir užlygintų visas duobes, bet jis paprastai tyli ir leidžia, kad tai patys padarytume. Bet kuri lengvai, be pastangų gauta dovana netenka savo žavesio. Mes su ja dažnai pasielgiame kaip vaikai, kurie, gavę tėvų nupirktą dovanėlę, trumpai pasidžiaugia, o paskui nusviedžia į šalį.
Dievo žodis Gavėnios metu kviečia mus pasitikrinti, kiek mes leidžiamės būti Dievo prakalbinami ir kaip į tą prakalbinimą atsiliepiame.
