Evangelijoje aprašytas pokalbis tarp Jėzaus ir vieno Įstatymo mokytojo (Lk 10, 25–37) paliečia tai, kas kiekvieno žmogaus gyvenime yra svarbiausia: ką reikia daryti, kad laimėtume amžinąjį gyvenimą?
Šiame gyvenime galime sukaupti daug turto, bet į kapą jo nenusinešime; galime mėgautis valdžia, bet pirma pasitaikiusi liga gali žmogų padaryti visiškai bejėgį. Milžiniškos pastangos kuo geriau įsitvirtinti žemiškajame gyvenime dažnai sudūžta kaip jūros bangos. Jeigu viskas baigiasi su mirtimi, tuomet laimingesnis už žmogų yra jo gerai prižiūrimas šunelis, kuris mėgaujasi dabartimi ir nėra slegiamas minties, kad reikės mirti ir išnykti. Mąstantį žmogų visuomet kamavo klausimas: ar su mirtimi viskas pasibaigia, ar mūsų laukia amžinasis gyvenimas?
Dievas, kurio esmė yra begalinė meilė, negalėjo sukurti mąstančio žmogaus ir neišpildyti jo troškimo būti amžinai laimingam. Tragiškiausia Dievo nepažįstančio žmogaus gyvenime yra tai, kai jis per visą gyvenimą siekia kuo geriau įsitvirtinti šioje žemėje ir artėjant iškeliavimui į anapus suvokia, kad viską reikės palikti.
Tragiškiausia Dievo nepažįstančio žmogaus gyvenime yra tai, kai jis per visą gyvenimą siekia kuo geriau įsitvirtinti šioje žemėje ir artėjant iškeliavimui į anapus suvokia, kad viską reikės palikti.
Tačiau Dievo planas žmogaus atžvilgiu yra kitoks; jį galima apibūdinti žodžiu – nuostabus. Jėzus kalba: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Jėzus jį aplankiusiam fariziejui Nikodemui kalbėjo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Kaip laimėti amžinąjį gyvenimą? Atsisveikindamas su savo mokiniais Vakarienbutyje Jėzus kalbėjo: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Taigi, tikėjimas į Dievą ir už mus gyvybę paaukojusį Jėzų Kristų yra pirmoji sąlyga laimėti amžinąjį gyvenimą. Jėzus turi tapti mūsų bendrakeleiviu, kurį per visą savo sąmoningą gyvenimą turime stengtis kuo geriau pažinti ir karščiau pamilti.
Meilės praktika yra užtikrintas kelias į amžinąjį gyvenimą apgaubtiems paties Dievo meilės.
Jėzus apie amžinąjį gyvenimą klausiančiam vyrui nurodė Dievo apreikštą didžiausią įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“ Meilės praktika yra užtikrintas kelias į amžinąjį gyvenimą apgaubtiems paties Dievo meilės.
Tačiau kaip mylėti Dievą, kurio nematome? Taip, Dievo nematome, bet žinome, ko Dievas nori iš žmogaus. Į laisvę einantiems izraelitams prie Sinajaus kalno Dievas davė Dekalogą – Dešimt įsakymų, kuriuos, turbūt, visi žinome. Prisimenu iš vaikystės, kaip kasdien vakare su tėvais kalbėdavome: Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui ir Tikiu į Dievą – ir prie jo pridurdavome Dešimt Dievo įsakymų. Manau, tai buvo gera praktika: kas žino ir laikosi Dievo įsakymų, tas Dievą myli, kas jų nesilaiko, nelieka ir Dievo meilės.
Dievo nematome, bet matome pagal jo atvaizdą sukurtus žmones. Dievas nori, kad tuos žmones mylėtume panašiai, kaip mylime patys save. Įsakymas mylėti žmones neturi išimčių. Tie žmonės gali būti svetimšaliai, gyvenantys pagal kitokius įsitikinimus; tie žmonės gali būti mums nedraugiški, net priešai. Dievas yra įsakęs mylėti visus be išimties.
Tikra krikščioniška meilė nėra emocija, bet gero linkėjimas ir gero darymas visiems, kuriuos sutinkame savo gyvenimo kelyje, nelaukiant, kad jie mums padėkotų ir mus mylėtų.
Pasitikrinkime, ar ištikimai einame keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą.
