Buvęs popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas aukojo antrojo Velykų sekmadienio – Dievo Gailestingumo sekmadienio – Mišias. Tai buvo ir antrosios gedulo devyndienio Mišios, per kurias už popiežių Pranciškų meldėsi Vatikano piliečiai ir darbuotojai.
Mišiose dalyvavo net apie 200 tūkst. žmonių. Tarp jų buvo daug vaikinų bei merginų iš įvairių pasaulio šalių, nes, jei ne popiežiaus mirtis, šią dieną turėjo būti švenčiamas Paauglių jubiliejus ir vykti Karolio Akučio kanonizacija. Skelbimo šventuoju iškilmės įvyks vėliau; jų datą paskelbs naujasis popiežius.
Prisikėlęs Jėzus pasirodo išsigandusiems, užrakintame kambaryje pasislėpusiems mokiniams. Jie sukrėsti, jų širdis slegia liūdesys. Šio sekmadienio Evangelijos scena puikiai atspindi ir mūsų visų vidinę būseną. Ganytojas, kurį Viešpats buvo davęs savo tautai, popiežius Pranciškus, baigė savo žemiškąją kelionę ir mus paliko, sakė kardinolas Pietro Parolinas Mišių homilijoje.
Vis dėlto Evangelija mums sako, kad būtent tokiais tamsos momentais Viešpats atneša mūsų širdims prisikėlimo šviesą. Popiežius Pranciškus nuo pat savo išrinkimo akimirkos mums dažnai kartodavo, kad visko centre yra Evangelijos džiaugsmo žinia.
Pasak kardinolo, tą Velykų džiaugsmą, kuris palaiko išmėginimų ir liūdesio valandą, šią dieną galima beveik apčiuopti Šv. Petro aikštėje. Jį matome jaunuolių ir paauglių, kurie atvyko iš viso pasaulio švęsti Jubiliejaus, veiduose. „Jums noriu skirti ypatingą sveikinimą, – sakė jiems kardinolas. – Norėčiau, kad pajustumėte Bažnyčios apkabinimą ir popiežiaus Pranciškaus, kuris labai norėjo su jumis susitikti, meilę.“
Kardinolas ragino Mišiose dalyvavusius paauglius ir jaunuolius, kaip ir visus dabartinių laikų jaunus žmones, kuriems tenka susidurti su įvariais mūsų epochos iššūkiais, atsiminti, kad tikroji žmogaus gyvenimo viltis yra Jėzus Kristus.
Toliau homilijoje kardinolas priminė, kad šią dieną, antrąjį Velykų sekmadienį, Bažnyčia švenčia Dievo Gailestingumo šventę. Būtent Tėvo gailestingumas, didesnis už mūsų ribotumą, už visus žmogiškuosius skaičiavimus, buvo pagrindinis popiežiaus Pranciškaus mokymo ir jo intensyvios apaštalinės veiklos bruožas.
Gailestingumas yra tikėjimo šerdis. Jis mums primena, kad neturime savo santykio su Dievu ir savo buvimo Bažnyčioje suvokti pagal žmogiškas ar pasaulio kategorijas, nes geroji Evangelijos žinia pirmiausia yra atradimas, kad mus myli Gailestingasis ir Gerasis Dievas.
Todėl esame pašaukti gyventi ne pagal naudos kriterijus, neturime leisti, kad mus apakintų egoizmas, bet turime atsiverti dialogui su kitais, priimti kiekvieną gyvenimo kelyje sutinkamą žmogų, sugebėti atleisti. Tik gailestingumas gydo, tik gailestingumas kuria naują pasaulį, sakė kardinolas Pietro Parolinas Gailestingumo sekmadienio Mišių homilijoje.
