Norint veikti sinodiškai, reikia save suvokti kaip sinodą, tai yra kaip kartu keliaujančią Dievo tautą. Tai pabrėžia Vyskupų sinodo generalinis sekretorius kardinolas Mario Grechas, kalbėdamas apie visos Bažnyčios mastu prasidėjusius pasirengimus būsimam Vyskupų sinodui.
Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos vyriausiajam redaktoriui Andrea Tornielli duotame interviu kardinolas M. Grechas aiškina, kad sinodiškumas – tai ne popiežiaus Pranciškaus sugalvota naujovė, bet esminis Bažnyčios gyvenimo ir tvarkymosi aspektas, priklausantis jos tradicijai, ypatingai akcentuotas Vatikano II Susirinkimo mokyme.
Visų pirma reikia pašalinti tam tikrą nesusipratimą, sako kardinolas M. Grechas. Kai kas mano, kad sinodiškumas – tai popiežiaus Pranciškaus sugalvotas tikslas. Tačiau toks manymas yra visiškai klaidingas, nes sinodiškumas – tai Bažnyčios forma ir stilius nuo pat jos istorijos pradžios. Jei norime būti ištikimi tradicijai, turime drąsiai eiti sinodinės Bažnyčios keliu.
Pasak kardinolo, sinodiškumo kategorija taip pat geriausiai apibendrina visą Vatikano II Susirinkimo mokymą, net jei ir kai kurie jo aspektai posusirinkiminiu laikotarpiu neretai buvo vienas su kitu supriešinami. Kardinolas patikslino, kad tai sakydamas jis visų pirma galvoja apie Dievo tautos kategoriją, kuri, deja, buvo supriešinta su hierarchijos kategorija.
Jei Dievo tautą ir hierarchiją suvokiame kaip viena kitai priešingas tikroves, tuomet ir bandymai labiau akcentuoti visų tikinčiųjų dalyvavimą gali būti panašūs į demokratizavimą ar profsąjunginius reikalavimus. Būtent dėl to, sakė kardinolas M. Grechas, labai svarbu žiūrėti į Susirinkimo mokymo esmę ir visumą, o ne tik į interpretacijas, ypač jei jos kelia susiskaldymo pavojų.
Vatikano II Susirinkimas pabrėžia, kad Bažnyčia – tai į Dangaus karalystę keliaujanti Dievo tauta. Ši kategorija leido susigrąžinti suvokimą, kad visi pakrikštytieji yra aktyvūs Bažnyčios gyvenimo subjektai. Šis aspektas pabrėžiamas ne siekiant nuneigti ganytojų ar popiežiaus svarbą, bet iškeliant jų kaip visų tikinčiųjų pamato funkciją: vyskupo kaip savo vietinės Bažnyčios vienybės pamato, popiežiaus kaip visuotinės Bažnyčios vienybės pamato. Bažnyčia yra bendrystė. Bažnyčia pačia savo sandara yra sinodiška, pakartojo kardinolas M. Grechas. Visa Dievo tauta esame „mes“.
Deja, mes ne visada aiškiai suprantame Dievo tautos kategorijos svarbą ir ne visada šią kategoriją deramai taikome Bažnyčios gyvenimo tikrovėje. Taip yra turbūt dėl to, kad mums vis dar aiškesnės ir artimesnės yra hierarchijos ir magisteriumo kategorijos. Dėl to sinodiškumo kelias turi padėti geriau suprasti, kad per krikštą visi Dievo tautos nariai dalyvauja pranašiškoje, kunigiškoje ir karališkoje Kristaus tarnystėje. Jei įsiklausysime į Dievo tautą, išgirsime, ką Dvasia sako Bažnyčiai.
Iš to, ką sako Dievo tauta, ganytojai turi suprasti, ką Dvasia nori pasakyti Bažnyčiai. Sinodiškumas – tai įsiklausymas į Dievo tautą, kuri gyvena, liudija ir skelbia Evangeliją, tai visų pakrikštytųjų dalyvavimas Dievo tautos misijoje.
