Vienas iš kalbėjusiųjų per pirmąją Vyskupų sinodo apie sinodiškumą Romoje kongregaciją – posėdį, kuriame dalyvauja visi Sinodo dalyviai – buvo ką tik, rugsėjo 30-osios dienos konsistorijoje kardinolu paskirtas Grzegorzas Ryšas (Grzegorz Ryś), trečiojo pagal dydį Lenkijos miesto Lodzės arkivyskupas, paprastais ir atvirais žodžiais, remdamasis konkrečia patirtimi, išdėstęs tai, kas jam svarbu, kas kelia džiaugsmą ir kas neramina.
59 metų amžiaus kardinolas G. Ryšas Sinodo dalyviams vyskupams, kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams trumpai pristatė savo arkivyskupijos sinodinį kelią.
Lodzės arkivyskupijai priklauso per 1,3 milijono tikinčiųjų, gyvenančių 219 parapijų teritorijose. Sinodiniame kelyje dalyvavo 7000 tūkstančiai asmenų, padalytų į 300 sinodinių grupių. Būtų galima pasakyti, kad 7000 yra nemažas skaičius, bet, palyginus su visu 1 300 000 arkivyskupijos tikinčiųjų, – lašas jūroje. Vis dėlto tai, kas iš tiesų svarbu, nėra skaičiai. Svarbu, kad 7000 arkivyskupijos sinodinio kelio dalyvių iš tiesų susitiko. Būtent todėl buvo nuspręsta, pridūrė lenkų kardinolas, neskelbti klausimynų internete – kad žmonės susitiktų vienas su kitu. Tai nebuvo lengva – dėl pandemijos pirmieji susitikimai vyko virtualiai.
Sinodinės grupės tapo skirtumais turtingos vienybės patirtimi ir vieta: kartu buvo galima pamatyti senosios lotyniškosios liturgijos mylėtojus ir charizminių bendruomenių lyderius. Daug žmonių savo kalbą pradėjo pastaba, jog pirmą kartą savo gyvenime gali kreiptis į visą Bažnyčią ir jausti, kad jų klausomasi. Arba nusprendė paskutinį kartą kažką pasakyti Bažnyčioje, dar kartą žengti pasitikėjimo žingsnį, nors ir be didelių lūkesčių.
„Girdėdamas šiuos balsus negali nusisukti nuo didžiulės atsakomybės. Apibendrindamas šią pirmąją dalį, noriu pasakyti, kad būtent sinodinio proceso metu atradome naują svarbų Bažnyčios bruožą. Paprastai, norėdami apibūdinti vyskupijos būklę, kalbame apie dominicantes ir communicantes (Mišias lankančių ir Komuniją priimančių procentinę dalį – red.). O dabar vis svarbiau žinoti, koks yra responsabiles – žmonių, kurie ne vien lankosi Bažnyčioje, bet taip pat ją stato, kai yra pakviesti ir padrąsinti tai daryti – skaičius”, – sakė Lodzės arkivyskupas.
Kardinolas G. Ryšas paminėjo du konkrečius sinodinio kelio momentus, kurie giliai įsirėžė į jo atmintį. Vienas jų susijęs su sinodiškumu ir Bažnyčios hierarchiniu matmeniu. Lenkijoje ir, tikėtina, visur nesunku rasti žmonių, kurie bijo, jog sinodiškumas sugriaus hierarchinę Bažnyčios sąrangą, pakeis ją demokratine lygybe, parlamentiniais debatais ir konsensusu. Remiantys sinodinį kelią yra apibūdinami kaip tie, kurie priešinasi hierarchijai ir jos vadovaujančiam vaidmeniui Bažnyčiai.
„Todėl noriu pacituoti vieną tikintįjį pasaulietį, kuris sinodiniame susitikime atsistojo ir pasakė: „Mes nebijome hierarchijos, visai jos nebijome. Jaučiame baimę tik tada, kai dvasininkai apleidžia nuolatinę formaciją: kai jie neklauso Dievo žodžio, neina išpažinties, nepriklauso iš tiesų jokiai konkrečiai bendruomenei, vengia rekolekcijų ir pan. Tada taip. Tokiu ir tik tokiu atveju mes tikrai bijome jų ir jų galios Bažnyčioje“, – kalbėjo kardinolas G. Ryšas. Kitas jam įstrigęs momentas: sinodiškumo ir evangelizavimo sąsaja. Be plataus sinodiškumo nėra jokių galimybių šiandienos žmonėms atnešti Evangeliją. Kalbant apie Lodzę, tai 80 procentų populiacijos, kuri nesilanko bažnyčioje.
Dar vienas neraminantis signalas, tęsė kardinolas, jį pasiekė tuo metu, kai viename arkivyskupijos sinodiniame susitikime buvo kalbama apie šeimos gyvenimą. Kažkas pasakė, jog Dievo vidinis trejybinis gyvenimas yra svarbiausias modelis tikrame šeimos gyvenime… Taip. Bet, pradėjo galvoti arkivyskupas, kas iš tiesų gali suprasti šią idėją? Ką patrauks ir pakvies toks skelbimas? Laimė, dalyvavo ir kelios vadinamojo „nereguliaraus statuso“ šeimos, kurių nariai nebuvo reguliariai praktikuojantys, o kai kurie – ir visai netikintys. Vienas iš jų, prisipažinęs, jog išpažinties nebuvo 20 metų ir retai eina į Mišias, susitikimo pabaigoje atsistojo ir pasakė: „Sėdžiu čia su jumis visą dieną. Kas kartą jūs pabrėžiate, jog norite kreiptis būtent į tokius, kaip aš. Tad štai, turiu pasakyti, jog nesupratau nei vieno žodžio iš to, ką šiandien girdėjau“.
Ir šie žodžiai, pasak lenkų kardinolo, buvo palaiminimas ir pavyzdys, kaip veikia Šventoji Dvasia. Nepakanka pakviesti į Sinodą kad ir šimtus tikinčiųjų, kurie jau įsitraukę į Bažnyčios gyvenimą, ir aptarinėti dalykus su jais. Atstumas tarp jų ir tarp žmonių, kurie, kaip ir jie, pakrikštyti, bet gyvena „pasaulyje“, yra neįtikėtinas. „Be plataus sinodiškumo neturėsime ne tik evangelizavimo instrumentų, bet net ir kalbos, kuria evangelizuoti“, – pabrėžė lenkų ganytojas.
Lodzės arkivyskupas kardinolas G. Ryšas su Sinodo apie sinodiškumą Romoje dalyviais pasidalijo tuo, kas, jo nuomone, yra didžiausias sinodinio kelio jo vyskupijoje vaisius. Visose parapijose rugsėjo viduryje buvo sušaukti „parapiniai sinodai“. Jie veiks du metus. Parapiniam sinodui vadovauja parapijos pastoracinė taryba. Visų pirma ši taryba iškels svarbiausius parapijos bendruomenei klausimus, problemas, iššūkius. Tada parapijos kunigas sukvies visus parapijiečius į dvasinį pokalbį.
„Žinoma, neturiu jokio supratimo, koks bus rezultatas po dvejų metų, bet šiuo metu galiu bent pasakyti, jog pagaliau kiekvienoje atskiroje parapijoje turiu pastoracinę tarybą. Vien per pastaruosius du mėnesius tarybos buvo įsteigtos 85–90 parapijų”, – sakė kardinolas G. Ryšas, užbaigdamas savo pastabas.
