Kardinolas Gerhardas Mülleris (Gerhardas Miuleris) papriekaištavo Belgijos valdžios institucijoms, kurios bandė uždrausti praėjusią savaitę jos sostinėje vykusią konferenciją, ir palygino jas su “praeities absoliutistiniais valdovais”.
Balandžio 18 d. pareiškime žiniasklaidai buvęs Vatikano doktrinos biuro vadovas griežtai kritikavo Briuselio rajono merą ir jo šalininkus už bandymą atšaukti balandžio 16-17 d. vykusią Nacionalinio konservatizmo konferenciją, pavadindamas juos politiniais aktyvistais, norinčiais atimti “pagrindinę teisę į susirinkimų laisvę”.
Konferencija, kurią organizavo Edmund Burke Foundation, viešųjų ryšių institutas, ir Herzlio institutas, žydų politinis analitinis centras, siekė propaguoti konservatizmą kaip “neatsiejamai susijusį” su tautos idėja, nacionaline nepriklausomybe ir nacionalinių tradicijų atgaivinimu.
Emiras Kiras, Sen Žos rajono, kuriame vyko šis renginys, meras, įsakė policijai neleisti žmonėms patekti į jį, motyvuodamas saugumo problemomis.
Tačiau po teisinio skundo Briuselio teismo teisėjas sustabdė įsakymo dėl renginio uždarymo galiojimą.
Vokiečių kardinolas sakė, kad Kiras ir jo bendraminčiai “netyčia atskleidė savo ideologinį atsigręžimą į absoliutistinį valstybinį mąstymą, kai šokiruojančios saviironijos priepuolio metu Briuselis buvo paskelbtas dešiniųjų laisvąja zona”.
Tačiau vokiečių kardinolas pabrėžė, kad išrinkti demokratinių valstybių nariai nėra savo teritorijų “valdovai ir šeimininkai”, kaip buvo prieš daugelį šimtmečių, kai valdovo religija diktavo valdomųjų religiją.
Tokie pareigūnai, pridūrė kardinolas Mülleris, laiko save “turinčiais teisę bausti savo bendrapiliečius”, vadindami juos disidentais, atimdami iš jų laisves ir “konfiskuodami turtą (blokuodami bankų sąskaitas)”, kaip tai darė praeities “absoliutizmo valdovai”.
Kardinolas pabrėžė, kad buvo pakviestas į šią konferenciją, ne kaip politikas, o kaip teologas aptarti krikščioniškosios Europos idėjos.
Jis pridūrė, kad “kiekvienas, kuris, suvokdamas tikrovę, nėra apakintas totalitarinės ideologijos, bet pripažįsta žmogaus orumą pagal Dievo paveikslą kaip politikos matą ir ribą, turėtų žinoti, kad judėjiška-krikščioniška Europos tradicija yra geriausia priemonė apsisaugoti nuo kėsinimosi į pagrindines žmogaus teises ir pliuralistinių demokratijų virtimo totalitarinėmis valdymo sistemomis”.
