„Per šį sinodą gali nutikti daug dalykų. Mes nežinome. Popiežius Pranciškus mus nukreipė įsiklausymo ir įžvalgos keliu, kad suprastume, į ką Viešpats šiandien nori atkreipti mūsų dėmesį, ko jis nori šiandien mums, Bažnyčiai.“ Taip Vatikano žiniasklaidai duotame interviu kalbėjo Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schoenbornas. Kardinolą kalbino Komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius Andrea Tornielli.
„Sinodas apie sinodiškumą“: gali atrodyti, kad šis pavadinimas gali būti nesuprantamas žmonėms, kad jis pernelyg techniškas. Į šią pastabą kardinolas atsakė, kad sinodiškumas iš tiesų yra labai paprasta Bažnyčios gyvenimo taisyklė.
Sinodiškumas – tai bažnytinės bendrystės modus operandi, būdas, kuriuo įgyvendinama Bažnyčios bendrystė, dalyvavimas priimant sprendimus, susijusius su įvairiais Bažnyčios gyvenimo aspektais, sprendžiant ir tuos klausimus, kurie yra susiję su vadovavimu Bažnyčiai. Sinodas apie sinodiškumą, sakė kardinolas, tai sinodas apie tai, kaip gyventi pagal Evangeliją, kaip įgyvendinti bažnytinę bendrystę, kaip būti Dievo tauta, kurios nariai eina kartu.
Pasak kardinolo, dabar keliamas Bažnyčios sinodiškumo klausimas yra dar vienas žingsnis įsisavinant Vatikano II Susirinkimo mokymą apie Bažnyčią kaip communio, apie Dievo tautos bendrystę. Būtent sinodiškumas yra communio vykdymo būdas. Kardinolas sakė, kad nereikėtų pamiršti, jog sinodiškas ėjimas kartu ne tik vyksta šiandien, bet vyko ir praeityje. Tad sinodiškumas taip pat reiškia tęsti kelionę tų, kurie ėjo prieš mus tikėjimo keliu.
Popiežius Pranciškus pastaruoju metu ne kartą yra pabrėžęs, kad sinodas skiriasi nuo parlamento. Paprašytas išplėtoti šią mintį kardinolas visų pirma pastebėjo, kad kalbant apie sinodo ir parlamento skirtingumą nereikia jo suprasti kaip vieno supriešinimo su kitu.
Parlamentinė demokratija yra vertybė, kuria toli gražu ne visos visuomenės gali džiaugtis. Esminis skirtumas tarp sinodo ir parlamento yra tas, kad sinodas nesitenkina daugumos principu. Sinodiškumas, Bažnyčios gyvenimas, visuomet yra vienbalsiškumo ieškojimas, ne parlamentine prasme, kad visi turi balsuoti vienodai – kaip yra komunizme ar kitose diktatūrose – bet yra procesas, kuriuo siekiama vienybės. Tai ėjimas pirmyn klausantis Šventosios Dvasios balso ir ieškant tiesos. Be to, pasak kardinolo, reikia atsiminti, kad sinodas yra patariamasis, o ne įstatymų leidybos organas. Sinodas skirtas ne tam, kad spręstų, bet kad įsiklausytų.
Esminis skirtumas tarp sinodo ir parlamento yra tas, kad sinodas nesitenkina daugumos principu.
Dabartinio sinodo ypatumas yra ir tai, kad jame kaip tikrieji nariai dalyvaus ne tik vyskupai, bet ir tikintieji pasauliečiai, moterys ir vyrai. Pasak kardinolo Christopho Schoenborno, iš esmės sinodo fizionomija nesikeičia. Jis ir toliau bus Vyskupų sinodas, nes dauguma jo dalyvių bus vyskupai. Tačiau pasauliečių tikinčiųjų dalyvavimas tikrai svarbus, kad būtų labiau pabrėžtas tas esminis įsiklausymo momentas, kad pagerėtų jo kokybė. Kardinolas sakė, kad jis pats yra daug kartų dalyvavęs Vyskupų sinodo asamblėjose, kuriose pasauliečiai vyrai ir moterys dalyvavo kaip ekspertai arba stebėtojai. Jų pastabos ir tuomet darė didelę įtaką darbui.
Šį kartą žengiamas dar vienas žingsnis, įtraukiant pasauliečius ir į balsavimą. Šiuo atveju balsavimas išreiškia sensus fidelium (tikinčiųjų jauseną), Dievo tautos lūkesčius, kurie kartu su visais Sinodo darbo rezultatais galiausiai bus perduodami popiežiui, kad jis juos toliau svarstytų.
