Katalikų pora Hussamas Abu Sini ir Chiara Pezzulich neplanavo taip greitai krikštyti savo mergaitės, tačiau Izraelio ir „Hamas” karas viską pakeitė, pasakoja CNA.
Šeima gyvena Haifoje, 40 km nuo Libano. Hussamas, arabų kilmės izraelietis, gimė Nazarete ir studijavo mediciną Italijoje, kur susipažino su žmona. Jie turi du mažamečius vaikus. Ketvirtadienį, spalio 19 d., jie pakrikštijo savo antrąją dukrą Martą, kuriai yra 4 mėnesiai.
„Esame katalikai ir nuo pat pradžių žinojome, kad norime pakrikštyti dukrą, tačiau karas viską paskubino, – CNA sakė H. Abu Sini. – Pirmąjį vaiką, Giovannį, pakrikštijome pandemijos metu. Šį kartą tikėjomės būti visi kartu.”
Tačiau tą dieną, kai Haifoje nuskambėjo raketų pavojaus signalas, Hussamas ir Chiara nusprendė kuo greičiau pakrikštyti Martą. „Su Giovanniu jau supratome, kad svarbiausia ne tiek pati šventė – be abejo, šventė yra gražu – kiek sakramentas.”
Spalio 7-osios rytą, tą dieną, kai „Hamas” teroristai smogė Izraeliui, Hussamas ir Chiara su šeima ir draugais – tiek palestiniečiais, tiek izraeliečiais – buvo netoli Abu Gošo, kur kelias dienas atostogavo. Nuo to laiko jie kasdien sukalba „Viešpaties Angelo” maldą su tais pačiais draugais ir kitais žmonėmis, kurie prisijungia prie jų internetu iš Italijos. Šios kasdienės penkios minutės padeda dar kartą patvirtinti tai, kas yra jų vilties ir ramybės šaltinis.
„Vienintelė viltis yra Bažnyčioje. Todėl norėjome, kad mūsų dukra kuo greičiau taptų [Bažnyčios] dalimi, – CNA sakė Abu Sini. – Bažnyčioje sužinojome, – ir tikime – kad galime būti nukryžiuoti, bet gyvenimas nesibaigia su mirtimi: Kristus nugalėjo mirtį! Jame randame savo tikrumą dėl ateities ir Jam patikime savo dukrą”.
Krikštas vyko Haifos hebrajųkalbės katalikų bendruomenės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Mišios buvo aukojamos hebrajų, arabų ir italų kalbomis. „Tik Bažnyčioje gali įvykti kažkas panašaus: girdėti šias kalbas toje pačioje šventėje, kartu, toli nuo visų prieštaravimų, kurie egzistuoja vos už durų”, – įsitikinęs H. Abu Sini.
svarbiausia ne tiek pati šventė – be abejo, šventė yra gražu – kiek sakramentas.
Poros sprendimas pakrikštyti Martą padėjo išsiaiškinti tolimesnius jų planus.
„Nusprendėme, kad jei situacija pablogės, žmona su vaikais išvyks į Italiją, o aš liksiu čia. Esu gydytojas, negaliu išvykti. Bet ir nenoriu, noriu čia padėti”, – kabėjo vyras.
H. Abu Sini specializuojasi onkologijoje ir spalio pabaigoje turėjo laikyti medicinos licencijos egzaminą. Kai prasidėjo karas, jis buvo kelioms dienoms išėjęs mokymosi atostogų. „Spalio 8 d. mums buvo pranešta, kad egzaminas atidedamas neribotam laikui, ir buvome pakviesti atgal į tarnybą”, – sakė jis.
Daugelis jo Sini kolegų žydų buvo pašaukti tarnauti lauko ligoninėse. Arabų gydytojai – beveik visi jie yra arabų kilmės Izraelio piliečiai ir neatlieka karinės tarnybos – visi buvo atšaukti į tarnybą sveikatos priežiūros įstaigose.
Naujausiais Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, Izraelyje 46 proc. sveikatos priežiūros personalo sudaro arabai – tai daugiau nei dvigubai daugiau nei arabų procentas tarp visų gyventojų. Ligoninės ir sveikatos priežiūros centrai – tai vietos, kur ryškiausiai pasireiškia dviejų pagrindinių Izraelio visuomenės grupių sambūvis. Tai dar labiau pasakytina apie tokius „mišrius miestus” kaip Haifa, kur arabai ir žydai kasdien artimai bendrauja.
„Nuo karo pradžios kai kurie kolegos į mane žiūri įtariai, o kartais išgirstu komentarų, kurie žeidžia mane kaip asmenį, – sakė H. Abu Sini. – Tačiau tai pavieniai atvejai – dažnai tai žmonės, netekę šeimos nario ar pažįstamo ir yra apimti pykčio.”
H. Abu Sini turi pacientų iš Gazos ir Vakarų Kranto, kurių nematė nuo karo pradžios, nes visi susitarimai buvo sustabdyti. Pagal šiuos Izraelio ir Palestinos savivaldos susitarimus pacientai gali vykti į Izraelį ir gauti sveikatos priežiūros paslaugas, tačiau šiuo metu – ne.
