Socialinis darbas – viena svarbiausių socialinės paramos sistemos grandžių, asmeniškai paliečianti žmones, kuriems labiausiai reikia valstybės pagalbos. Socialinių darbuotojų rankomis valstybė padeda stokojantiems, tarsi įasmenina šiaip jau anonimišką ir tolimą nuo kasdienių rūpesčių socialinės pagalbos aparatą.
Vis dėlto 2020 m. prasidėjusi COVID-19 pandemija ir ją sekę sprendimai, tarp kurių karantinas, kontaktinių paslaugų ribojimas ir nuotolinis ugdymas, staiga visiškai pakeitė socialinio darbuotojo veiklos pobūdį. Jį atitolino nuo tų, kuriems reikalinga socialinė pagalba, nors socialinių problemų ne tik kad nesumažėjo, bet atvirkščiai – jų radosi dar daugiau. Pažvelkime giliau į šias karantino metu išryškėjusias socialines problemas ir socialinių darbuotojų darbą tokiu išskirtiniu laikotarpiu.
Socialinio darbuotojo profesija yra nuolat besikeičianti ir keičianti formą, priklausomai nuo to meto visuomenės ar asmens poreikių, stengiantis atliepti didžiausias kiekvieno laikmečio problemas. Vis dėlto 2020 m. prasidėjusi COVID-19 pandemija ir su jos valdymu susiję sprendimai sukėlė neeilinių iššūkių socialinių darbuotojų veiklai ir kuriam laikui atėmė iš šio darbo bene svarbiausią jo įrankį – asmeninį pažinimą tų, kuriems teiki pagalbą. Socialinis darbas buvo nuasmenintas.
Apribotas lankymasis namuose labai apsunkino šeimų stebėseną bei socialinių įgūdžių stokojančių šeimų kasdienių gyvenimo įgūdžių ugdymą.
Iki tol atrodė akivaizdu, kad socialinei pagalbai suteikti būtinas asmeninis kontaktas su asmenimis, kuriems tokios pagalbos reikia. Vis tik valdant pandemiją apribojus kontaktines paslaugas socialiniai darbuotojai netikėtai turėjo pradėti teikti socialines paslaugas dar niekada nebandytu būdu – telefonu. Apribotas lankymasis namuose labai apsunkino šeimų stebėseną bei socialinių įgūdžių stokojančių šeimų kasdienių gyvenimo įgūdžių ugdymą.
Iki karantino socialinis darbuotojas lankydamasis namuose stebėjo gyvą šeimų gyvenimą ir joje vykstančius procesus. Specialistai galėjo atkreipti dėmesį į daugybę kasdienių šeimų gyvenimo detalių: vaikų emocinę būseną, sveikatą, jų aprangą ir mitybą. Nuotolinis darbas galimybes pamatyti realų šeimos gyvenimą apribojo. Be to, dažnai šeimos ėmė net neatsiliepinėti į socialinio darbuotojo skambučius.
Negalint gyvai aplankyti šeimų, teko suintensyvinti bendravimą su ugdymo įstaigų specialistais, siekiant išsiaiškinti, ar vaikai dalyvauja pamokose, ar tėvai užtikrina jų dalyvavimą ugdymo procese.
Tačiau tuo metu įvestas nuotolinis ugdymas sukėlė papildomų problemų ir apsunkino šeimų stebėseną bei socialinės ir psichologinės pagalbos teikimą joms net ir ugdymo įstaigų specialistams, dėl ko kartais ši pagalba apskritai tapo sunkiai įmanomas. Tai atvėrė daugybę skaudulių ir paliko ilgalaikių pasekmių, kurios išliko ir pasibaigus karantinui ir kurias socialiniai darbuotojai spręsti turės dar ne vienerius metus.
Nuotolinio mokymosi keliami iššūkiai
Viena iš pirmųjų problemų, su kuriomis susidūrė mokyklinio amžiaus vaikus auginančios socialinės rizikos veiksnius patiriančios šeimos, – sunkumai naudojantis informacinėmis technologijomis. Motinos, kurios niekada anksčiau nedėjo didelių pastangų padėdamos savo vaikams ruošiant namų darbus, dabar turėjo mokytis naudotis nuotoliniam mokymuisi reikalingomis programėlėmis ir to išmokyti vaikus. Netikėtinai jos pačios tapo mokymosi proceso dalyvėmis, o nuo jų pagalbos ėmė esmingai priklausyti vaikų galimybė mokytis.
Deja, labai dažnai tinkamos suaugusiųjų pagalbos ir priežiūros tokiose šeimose nebuvo. Kai kuriose šeimose geriausiu atveju būdavo tik sudaromos galimybės prisijungti prie nuotolinių pamokų, tačiau nesuteiktos kitos nuotoliniam mokymui būtinos sąlygos – tinkama erdvė bei rami aplinka, kurioje būtų galima susikaupti. Negalėdami teikti kontaktinių paslaugų, čia ne visada galėjo padėti ir socialiniai darbuotojai, dėl ko socialinių įgūdžių stokojančios šeimos tarsi būdavo paliekamos tvarkytis pačios.
kai kurie tėvai, padėdavę vaikams mokytis, dažnai ėmė užduotis atlikinėti už vaikus.
Yra ir kita medalio pusė – kai kurie tėvai, padėdavę vaikams mokytis, dažnai ėmė užduotis atlikinėti už vaikus. Tokiais atvejais vaikai netekdavo galimybės savarankiškai atlikti paskirtas užduotis, klysti bei mokytis iš savo klaidų. Tai taip pat lėmė mokymosi spragas, kaip ir iškėlė klausimą, kiek objektyviai galima įvertinti vaikams suteikiamos mokomosios medžiagos įsisavinimą.
Visa tai kai kuriais atvejais lėmė dideles mokymosi spragas, kurias sunku pašalinti ir pasibaigus karantinui, tad tai lemia ilgalaikes suprastėjusių mokinių rezultatų pasekmes. Ypač daug mokymosi nesėkmių patyrė mažesnių gabumų mokiniai, kurie nebegalėjo gauti tiek individualaus dėmesio, kiek kontaktinių pamokų metu. Su atsiradusiomis didesnėmis mokymosi spragomis susijęs ir padažnėjęs vengimas lankyti mokyklą, motyvacijos stoka.
Karantinas ir nuotolinis ugdymas sumažino mokinių motyvaciją bei gebėjimą mokytis dar ir dėl to, kad pasikeitė pats jų gyvenimo ir mokymosi ritmas – nebereikėjo anksti keltis, susiruošti į mokyklą, dažnu atveju užtekdavo gulint lovoje prisijungti į pamoką ir toliau snausti arba žaisti kompiuterinius žaidimus. Visa tai negalėjo neturėti ilgalaikių pasekmių vaikų elgesiui, mokymosi rezultatams.
