Jeruzalės gyventojai, įpratę prie piligrimų, atkeliavusių iš tolimų kraštų, tikriausiai nekreipė dėmesio į svetimšalių karavaną, traukiantį miesto gatvėmis 750-ųjų metų nuo Romos įkūrimo žiemą. Tačiau netrukus apie juos imta kalbėti, nes sužinota, kad atvykėliai ieško Judėjos karaliaus, ir visai ne Erodo, o kito, neseniai gimusio. „Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti”, – aiškino jie (Mt 2,2).
Pasirodė, kad tai buvo Rytų magai (magiai), aptikę danguje didžio Valdovo ženklą. Niekas nenustebo, kad jo imta ieškoti Jeruzalėje. Visi girdėjo pranašystes apie paslaptingą Žmogų iš Judėjos, kuriam lemta užkariauti pasaulį (žiūr. Tacit. Istorija, V. 13; Svetonij. Vespasian, 4; J. Flavij. Judeiskajavoina, VI,5,4.).
Yra keli šios žvaigždės pasirodymo aiškinimai. 1. Tai būta antgamtinio reiškinio. 2. Kometa. 3. Vadinamoji supernova – žvaigždė, kurios pasirodymą mini to meto kinų astronomai. 4. „Karališkųjų” planetų Jupiterio ir Saturno suartėjimas, įvykęs 7 m. pr. Kr. Pastarąją hipotezę iškėlė XVII a. astronomas J. Kepleris. Iki šiol ji turi daugiausia šalininkų.
Be to, yra manančiųjų, kad pasakojimas apie tris karalius – tai alegorija, kuria norėta parodyti pagonių dalyvavimą Kalėdų įvykiuose. Tačiau nėra neginčijamų įrodymų pastarajai prielaidai paremti. Graikiškame Evangelijos tekste karaliai vadinami magais. Taip vadinti Irano žyniai. Erodui valdant, tarp Judėjos ir Irano būta dažnų kontaktų, nes Iraną valdė partai, su kuriais Erodas palaikė gerus ryšius.
„Kur yra gimusis Žydų karalius”? (Mt 2,2) – klausinėjo magai, tačiau miestelėnai, užuot atsakę, išgąstingai skubėjo šalin. Pakako tik šiek tiek žinoti, kas tuomet dėjosi Jeruzalėje, kad suprastum, koks provokuojantis ir neatsargus atrodė šis klausimas. Tačiau iš toli atvykę keliauninkai kažin ar įtarė darą akibrokštą. Veikiausiai jie visai nesigaudė, kas dėjosi Judėjoje valdant Erodui.
Šio monarcho, pataikūnų praminto Didžiuoju, gyvenimas galėtų tapti siužetu kelioms tragedijoms, panašioms į „Makbetą”. Romėnų padedamas, prieš liaudies valią užgrobęs valdžią, Erodas bergždžiai bandė pelnyti populiarumą. Per trisdešimt trejus lyg ir sėkmingo valdymo metus priešiškumas Erodui tik sustiprėjo (Apie Erodo gyvenimą žiūr. JosifFlavij. Arch. XIV-XVII ir Judeiskajavoina 1 kn).
Erodas buvo žiaurus garbėtroška, nuolat draskomas aistrų.
Erodas buvo žiaurus garbėtroška, nuolat draskomas aistrų; religijos problemos, tuomet jaudinusios žydus, jam nerūpėjo. Visą dėmesį jis skyrė rūmų intrigoms ir moterims, karams ir statyboms. Erodui valdant, šalis atgavo autonomiją. Jis pastatydino dešimtis tvirtovių, o miestuose iškilo daugybė vakarietiško stiliaus pastatų. Jis vienodai uoliai rūpinosi teatrų, hipodromų, savo globėjui Augustui skirtų šventyklų statyba bei Jeruzalės Šventovės remontu.
Tiesa, pastaroji sulaukė išskirtinio valdovo dėmesio. Garbėtroška Erodas panūdo užtemdyti patį Saliamoną. Jis didžiavosi Šventove, kuriai skyrė milžinišką turtą ir kurią pavertė vienu iš pasaulio stebuklų. Tačiau net tai nepadėjo užkariauti valdinių prielankumo.
Erodo tėvas buvo Idumėjos didžiūnas, o motina – arabų kilmės, todėl jis negalėjo pretenduoti į karūną. Kaip ir visi uzurpatoriai, karalius pasižymėjo liguistu įtarumu, jam visur vaidenosi išdavystės. Labiausiai nepasitikėjo savo nuverstos Chasmonėjų dinastijos palikuonimis, todėl naudojosi kiekviena proga jais atsikratyti.
Lemtingas Vaidmuo karaliaus likime teko jo žmonai Mariamnai (Miriam ar Miriamnei), Chasmonėjų giminės kunigaikštytei. (Regis, ji vienintelė būtybė, kurią Erodas nuoširdžiai mylėjo.) Ši išdidi ir drąsi gražuolė paveldėjo protėvių, kovojusių dėl šalies nepriklausomybės, dvasią. Ji nemokėjo slėpti paniekos vyrui, o jos motina Aleksandra, kuri dažnai kišdavosi į dukters šeimyninį gyvenimą, dar labiau kurstė ir be to įtaraus Erodo būgštavimus.
Aleksandra, pasinaudojusi Egipto karalienės Kleopatros įtaka, pasiekė, kad jos septyniolikmetis sūnus užimtų vyriausiojo kunigo postą, ir tuo netyčia pastūmėjo jį į pražūtį. Erodas pastebėjo, kad jaunuolis pelnė Jeruzalės gyventojų simpatijas, o šito jis negalėjo pakęsti. Mariamnos brolis 35 m.pr.Kr. šventės metu, naktį buvo paskandintas paties karaliaus akivaizdoje. Paskelbta, kad tai nelaimingas atsitikimas, tačiau sesuo ir motina puikiai žinojo, kas iš tikrųjų įvyko.
Erodo pozicijos 30 metais buvo dar tvirtesnės nei anksčiau. Oktavianui laimėjus mūšį prie Akcijaus ir tapus absoliučiu valdovu, Judėjos karalius gavo patikimą politikos orientyrą. Augustas pasitikėjo Erodu ir jį rėmė, o tai buvo jo sosto tvirtumo garantas. Tačiau juo sėkmingiau Erodas tvarkė politikos reikalus, juo labiau nepakenčiamas darėsi jo šeimyninis gyvenimas.
Ši drama pasiekė kulminaciją prasidėjus 29 metams pr. Kr. Mariamnos neapykanta vyrui tapo tokia akivaizdi, kad Erodas ėmė įtarinėti ir ją prisidėjus prie sąmokslo. Giminių kurstomas, Erodas per vieną įsiūčio priepuolį pasmerkė myriop tą, kuri jam buvo brangesnė už viską. Klusnūs teisėjai skubiai įvykdė karaliaus nuosprendį.
Mariamna neprašė pasigailėti. Ji sutiko bausmę nepaprastai oriai. Tuo tarpu motina, drebėdama dėl savo gyvybės, viešai plūdo dukterį. Ši scena sukėlė pasidygėjimą visiems karalienės mirties liudytojams.
Erodas skausmingai išgyveno tą lemtingą dieną. Kai viskas buvo baigta, jis vos neišėjo iš proto. Jį persekiojo nužudytosios paveikslas, jis nuolat kvietė Mariamną, rėkė, kad ją atvestų, gėrė iki sąmonės netekimo, kėlė naktimis orgijas, beprotiškas lenktynes, tačiau šmėklos nenustojo jo persekiojusios. Karaliaus sveikata taip pablogėjo, jog atrodė, kad jis stovi prie mirties slenksčio.
Vis dėlto Erodas atkuto ir su dviguba energija tęsė žudynių bakchanaliją. Jis nuteisė mirti Aleksandrą, savo sesers vyrą, daugelį kitų artimųjų ir dvariškių. Savo sūnus, Mariamnos vaikus Aleksandrą ir Aristobulą, grįžusius iš Romos po ilgo nebuvimo, Erodas sutiko šiltai, tačiau netrukus ir jie prarado tėvo pasitikėjimą. Suklastoti laiškai, šnipų pranešimai, kankinamų tarnų parodymai – visko buvo griebtasi šioje šlykščioje istorijoje, kuri baigėsi tuo, kad abu karalaičius pakorė Samarijoje.
Ypač niūrūs buvo paskutinieji Erodo gyvenimo metai.
Ypač niūrūs buvo paskutinieji Erodo gyvenimo metai. Nors „erodininkų” partija laikė jį idealiu valdovu, vos ne Mesiju, tačiau jis pats žinojo, kad tautos neapykanta tik sustiprėjo. Šias nuotaikas šalyje kurstė fariziejai, boikotuodavę visus karaliaus sumanymus. Daugelis iš jų buvo nuteisti myriop už tai, kad pranašavo veikią nusikalstamo valdymo pabaigą.
Nesunku numatyti, kaip sutriko septyniadešimtmetis karalius, išgirdęs, kad kažin kokie pasiuntiniai iš Rytų teiraujasi miestelėnų apie „gimusįjį Žydų Karalių”. Kas šis, dar vienas pretendentas į sostą? Kokios jėgos jį remia?.. Pats nemaloniausias dalykas šiame pranešime buvo tai, kad jis tik dabar išgirdo apie naująjį sąmokslą.
Susitikęs su svetimtaučiais, Erodas išsiaiškino, kad čia veikiausiai kalbama apie Kūdikį, laikomą busimuoju Mesiju. Su tokio pobūdžio pretendentais į valdžią karalius jau ne sykį buvo susidūręs ir žinojo, kad tokiu atveju reikia veikti greitai ir ryžtingai. Jis ėmė teirautis kunigų, kur turėtų gimti Mesijas.
Išgirdęs apie Betliejų, nusiuntė ten magus viską sužinoti ir nuodugniai jam papasakoti apie naujai apsireiškusį Žydų Karalių. Erodui mažiausiai rūpėjo Biblijos pranašysčių išsipildymas. Aptemęs senio protas rezgė naujus susidorojimo planus.
Betliejus buvo netoli sostinės. Kai svetimšaliai atvyko į miestelį, ten jau seniai žinojo apie paslaptingą Kūdikį, gimusį avių pašiūrėje. Vietiniai piemenys – pirmieji mačiusieji Jį, – pasakojo apie nepaprastus ženklus, paskatinusius juos nueiti į olą.
Kūdikio tėvai, stalius Juozapas ir Marija, buvo kilę iš Galilėjos; jie atvyko į Betliejų maždaug prieš pusantrų metų, vykstant surašymui, kuris buvo surengtas kartu su priesaika Augustui (Lk2,l).
J. Flavijus nurodo, kad paskutiniais Erodo valdymo metais Augustui atsisakė prisiekti 6000 fariziejų (Arch. XVII, 2,3). Vadinasi, tuo metu vyko kažin koks surašymas, ir jį galėjo turėti omenyje evangelistas Lukas. Jis sako, kad surašymas vyko Kvirinui valdant Siriją.
Kvirinas buvo Sirijos legatas pirmaisiais m.e. metais, tačiau užrašai, rasti Antiochijoje, rodo, jog Kvirinas valdė Siriją ir kelis metus pr. Kr. Tuomet nebuvo tikslaus kalendoriaus, tad tiksli Kalėdų data nežinoma. VI a. vienuolis Dionizas apskaičiavo, kad Kalėdos įvyko 754 m. nuo Romos įkūrimo.
Nuo šios datos ir pradėta skaičiuoti „naujoji era”. Tačiau vėlesni tyrinėjimai parodė, kad Dionizas keleriais metais suklydo. Pasak Mato (2,1) ir Luko (1,5), Jėzus gimė prieš Erodo Didžiojo mirtį. Tačiau astronomų tyrinėjimai parodė, kad Mėnulio užtemimas, įvykęs prieš pat Erodo mirtį, buvo 4 m, pr. Kr., kovo mėnesį. Evangelijoje pagal Joną (2,20) Jėzaus priešininkai sako, kad Šventovę statė 46 metus, o statyba prasidėjo 20 m. pr. Kr.
Vadinasi, šie žodžiai galėjo būti pasakyti ne anksčiau kaip 26-27 mūsų eros metais. Lukas (3,23) sako, kad tuo metu Jėzui „buvo apie trisdešimt metų”, o imperatorius Tiberijus valdė jau penkioliktus metus (Lk 3,1). Tai turėtų būti tarp 27 ir 28 metų rudens. Pasak Luko (3,2), Abilėnėstetrarchu buvo Lisanijas (žiūr. J. Flavijaus Arch. XIX, 5,1). Šį valdovą Štrausas bei kiti kritikai supainiojo su Lisanijumi, Erodo amžininku.
O Lukas turi omenyje kitą Lisaniją. R. Pokoko rastas užrašas liudija, kad jis buvo tetrarchas tarp 14 ir 29 metų. Visi šie netiesioginiai duomenys leidžia istorikams daryti išvadą, kad Jėzus gimė maždaug 7-6 m. pr. Kr.
Pasakota, kad Motinai su Kūdikiu atėjus į Jeruzalę atlikti apsivalymo ir pirmagimio pašventinimo apeigų, Jos Sūnui buvo išpranašauta didi ateitis. Senolis Simeonas, paėmęs Kūdikį iš Motinos rankų, padėkojo Dievui ir pasakė dabar galįs ramiai mirti, nes išvydo Išgelbėjimą, kurį Dievas prirengė, – „šviesą pagonims apšviesti ir Tavosios Izraelio tautos garbę” (Lk 2,32).
Teisuolis palaimino nustebusius tėvus ir pridūrė kreipdamasis į Mariją: „Štai Šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir Tavo pačios sielą pervers kalavijas” (Lk 2,34-35).
Apie šią pranašystę išgirdo daugelis buvusiųjų Šventykloje. Laukusieji ateinant „Izraelio paguodos” perdavinėjo ją iš lūpų į lūpas. Be abejo, pranašystė pasiekė ir Betliejų, todėl svetimšaliai galėjo be vargo rasti Juozapą ir Mariją. Įėję į jų namus, jie padėjo prie Kūdikio kojų savo dovanas, nusilenkė Jam ir iškeliavo…
Erodas bergždžiai laukė žinių: magai nutarė grįžti į tėvynę kitu keliu, aplenkdami Jeruzalę.
Įsitikinęs, kad jo sumanymas žlugo, karalius nutarė vienu ypu pašalinti galimą pavojų. Į Betliejų buvo išsiųstas kareivių būrys, kuriam liepta išžudyti visus dvejų metų ir mažesnius kūdikius.
Nežinia, kaip šis įsakymas buvo vykdomas. Erodas, be abejo, liepė laikyti jį paslaptyje. Net Juozapas Flavijus, rašęs apie tuos laikus, nemini Betliejaus tragedijos. Tačiau jis galėjo palaikyti ją smulkmena, palyginti su daugybe kitų, žiaurų Erodo nusikaltimų.
Kad ir kaip ten būtų, Tas, kurio ieškojo žudikai, jau buvo toli. Išvykus magams, galilėjiečių šeima taip pat veikiai prapuolė. Juozapas suprato, kad protingiausia būtų išvykti iš Erodo valdomo krašto, ir iškeliavo į Egiptą – vieną iš artimiausių „išsklaidytųjų” žydų centrų.
Taigi matome, kad nuo pat pirmųjų dienų pasaulis sutiko Mesiją neapykanta ir grasinimais. Tačiau tai nebuvo visas pasaulis. Tie, kurie tikėjo ir laukė, – tyros širdies, kupini vilčių žmonės sutiko Kristų kitaip. Betliejaus piemenys, senolis Simeonas ir Rytų išminčiai pripažino Jį būsiant Karaliumi.
