Lapkričio 9 d. kardinolas Lazzaro You Heung Sikas, Vatikano dvasininkijos dikasterijos prefektas, atleido kunigą Franką Pavone (Franką Pavonę) nuo kunigystės už „šventvagišką bendravimą socialiniuose tinkluose” ir „nuolatinį nepaklusimą teisėtiems vyskupijos vyskupo nurodymams”.
Dekretas, apie kurį gruodžio 13 d. laiške JAV vyskupams pranešė apaštališkasis nuncijus Jungtinėse Valstijose arkivyskupas Christophe’as Pierre’as (Kristofas Pjeras), užkerta kelią bet kokiai apeliacijos galimybei.
63 metų Pavone yra ilgametis organizacijos „Kunigai už gyvybę” („Priests for Life”) nacionalinis direktorius, gerai žinomas dėl savo aktyvumo gyvybės labui, politiškai angažuotų pranešimų socialiniuose tinkluose ir viešos paramos buvusiam prezidentui Donaldui Trumpui (Donaldui Trampui).
Staigï Pavone laicizacija šokiravo daugelį katalikų ir gyvybės gynėjų. Taip pat iškilo daugybė vis dar neatsakytų klausimų apie jo bylą. Tarp jų – kokie yra konkretūs kanoniniai nusikaltimai, kuriais buvo kaltinamas Pavonė? Kada ir kaip jam buvo pranešta, kad jis nebėra kunigas?
Savo ruožtu Pavone teigia, kad iki gruodžio 17 d., kai su juo susisiekė CNA, jis negavo jokio išankstinio pranešimo apie Vatikano veiksmus. Ar tai tikėtina?
Norėdama geriau suprasti Bažnyčios įstatymus ir teisminius procesus, susijusius su tokiomis bylomis, CNA kreipėsi į tėvą Geraldą E. Murray’ų (Džeraldą Marėjų), kanonų teisininką, Šventosios Šeimos bažnyčios Niujorke kleboną, nuolatinį EWTN laidos „The World Over with Raymond Arroyo” bendradarbį.
Koks yra tipinis tokių kaltinimų nagrinėjimo procesas?
Paprastai vyskupijos, kurioje kaltinamas kunigas yra inkardinuotas, vyskupas privalo ištirti kaltinimus dėl „šventvagiškų pranešimų socialiniuose tinkluose” ir „nuolatinio nepaklusnumo teisėtiems vyskupijos vyskupo nurodymams” – tai dvi priežastys, dėl kurių Jungtinių Valstijų vyskupams išsiųstame arkivyskupo Pierre’o pranešime tėvas Pavone buvo atleistas iš dvasininkų luomo.
Vyskupas, nustatęs, kad kunigas yra kaltas dėl tokių nusižengimų, perduoda bylą Šventajam Sostui, jei nusprendžia, kad tinkama bausmė yra pašalinimas iš dvasininkų luomo. Jis negali savo nuožiūra atleisti savo vyskupijos kunigo iš dvasininkų luomo.
Be to, Kanonų teisės kodekse nenurodyta, kad už šiuos du nusižengimus galima bausti atleidimu iš dvasininkų luomo. 1368 kanone teigiama, kad piktžodžiavimą pasakęs asmuo turi būti „teisingai nubaustas”. 1371 kan. teigiama, kad „asmuo, kuris nevykdo teisėto ordinaro įsakymo”, „ir po įspėjimo atkakliai jo neklauso, turi būti baudžiamas, atsižvelgiant į atvejo sunkumą, papeikimu arba pareigų atėmimu, arba kitomis bausmėmis”, paminėtomis 1336 kan. 2-4″. 1336, 5 kan., kuris neįtrauktas į bausmių už 1371 kan. pažeidimą apimtį, minimas atleidimas iš dvasininkų luomo.
Taigi, norint už šiuos nusikaltimus atleisti iš dvasininkų luomo, reikėtų to, kas įvyko šiuo atveju, t. y. paskelbti tai, ką arkivyskupas Christophe’as Pierreas [apaštališkasis nuncijus Jungtinėse Valstijose] pavadino „aukščiausiu sprendimu, kurio negalima apskųsti”. Tik popiežius, turintis „visišką ir aukščiausią valdžią Bažnyčioje” (kan. 332, 1), gali priimti tokį sprendimą, kurio negalima apskųsti.
