Tęsiasi nesuskaičiuojamų XX amžiaus ispanų kankinių procesija į altorių garbę. Šimtai, jei ne tūkstančiai, nužudytųjų per pilietinį karą ir dar prieš jį jau paskelbti palaimintaisiais, o kai kurie – šventaisiais.
Kardinolas M. Semeraro, neseniai sugrįžęs iš Kordobos, kur 127 kankinius paskelbė palaimintaisiais, vėl nuvyko į Ispaniją dar vienai kankinių beatifikacijai, Tortosos Švč. M. Marijos katedroje.
Kardinolas Marcello Semeraro (Marcelas Semeraro), Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, popiežiaus vardu Bažnyčios palaimintaisiais paskelbė keturis dvasininkus – Diecezinių kunigų darbininkų brolijos narius. Trys buvo nukankinti 1936 m., vienas – 1938 m. Dievo tarnų kunigų Pranciškaus Castor Sojo Lopez (Pranciškaus Kastoro Sojo Lopezo), Milano Garde Serrano (Milano Gardė Serano), Manuelio Galcera Videllet (Manuelio Galcero Videleto) ir Akvilino Pastor Cambero (Akvilino Pastoro Kambero) kankinystė pripažinta 2020 metais.
Pal. kun. Pranciškus buvo seminaristų ugdytojas ir dėstytojas, per trisdešimt tris kunigystės metus jis dirbo keliose kunigų seminarijose. 1936 m. jam tarnaujant „Ciudad Real“ kunigų seminarijoje buvo sulaikytas ir po paros nužudytas.
Pal. kun. Milanas buvo kunigų seminarijų dėstytojas. 60-ies metų dvasininkas slapstėsi, bet buvo įskųstas, suimtas, įkalintas ir žiauriai kankinamas. 1938 m., po 37 kunigystės metų, buvo nužudytas kalėjimu paverstame basųjų karmeličių vienuolyne.
Pal. kunigai Manuelis ir Akvilinas buvo skirtingų kartų dvasininkai ir jų kunigystės kelias vystėsi nepriklausomai, tačiau kankinystę jie pasitiko kartu. 1936 m. abu slapstėsi Baesoje, buvo suimti kartu tą pačią liepos 20 dieną ir įkalinti su kitais suimtais miesto gyventojais. Vos prieš vienerius metus į kunigus įšventintas 25 metų Akvilinas buvo nužudytas 1936 m. rugpjūčio 28 d.; kun. Manuelis, 59-erių metų, kunigavęs 35 metus, – rugsėjo 3 d.
Ispanijos Diecezinių kunigų darbininkų brolija didžiuojasi savo gretose turėdama net trisdešimt palaimintų kankinių, kurie gyveno kaip šventi Kristaus kunigystės apaštalai.
Keturi šeštadienį paskelbti nauji palaimintieji buvo suimti todėl, kad buvo kunigai. Jiems buvo aišku, kad jų greičiausiai laukia žiauri mirtis. Jie slapstėsi, tačiau ištikimai vykdė kunigiškąją tarnystę, rizikuodami pakenkti sau. Tačiau, kas pražudo gyvybę dėl Kristaus, tas ją išgelbės, sakė beatifikacijos Mišių homilijoje kardinolas M. Semeraro, primindamas Jėzaus žodžius:
Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi.
Šiais žodžiais Kristus kreipiasi į savo mokinius ir į mus visus. Ne tik į drąsiausius, sumaniausius, šventai gyvenančius mokinius, ne! Jis kreipiasi į visus. Apeiti šiuos žodžius, sumenkinti jų prasmę būtų tas pat, kaip išsižadėti mokytojo. Tačiau Jėzus neliepia, o kviečia: „Jei kas nori…“ Jis palieka mums laisvę apsispręsti, nors jo kvietimas reiklus: „išsižadėti savęs“, „nešti savo kryžių“, „sekti juo“ taip, kaip darė keturi naujieji palaimintieji. Jie neieškojo kankinystės; niekas jos neieško – tampa kankiniais ne savo valia. Tačiau, atėjus laikui krauju paliudyti ištikimybę Kristui, keturi ispanai dvasininkai nesipriešino – kiekvienas su meile apkabino savo kryžių.
„Kristuje niekas nežūsta, visi gali atrasti gyvenimą, nes jis yra gyvenimas; dar daugiau, kalbėdamasis su Morta Jėzus pasakė, kad jis yra ne tik gyvenimas, bet ir prisikėlimas“, – priminė beatifikacijos Mišių homilijoje kardinolas M. Semeraro.
