Nuo tada, kai Lenkija tapo Europos Sąjungos nare, jos ministrai pirmininkai pabrėžė, kiek daug pinigų pavyko išpešti iš Briuselio. Lenkai buvo skatinami džiaugtis tuo, kad Lenkija yra grynoji ES biudžeto gavėja, tarsi Europos Sąjunga būtų tam tikra labdaros forma.
Tačiau toks požiūris turėjo labai neigiamų pasekmių. Jei tai, ką Lenkija gauna iš ES, yra “dovana”, tai neabejotinai dovanotojas turi teisę tikėtis kažko mainais.
Lenkija negauna iš ES kažko veltui. Tai toksiškas mitas, dėl kurio lenkai bloko atžvilgiu užėmė paklusnią poziciją. Jis ugdo nuostatą, kad dovanotam arkliui į dantis žiūrėti nevalia. Pridėkime prie to Lenkijos nepilnavertiškumo kompleksą Vakarų atžvilgiu ir pradėsime visiškai nekritiškai vertinti ES.
Lenkija vis dar linkusi vertinti Europos Sąjungą tik ekonominiu požiūriu. Taip yra todėl, kad mūsų ekonominės gerovės gerinimas buvo pagrindinė stojimo į ES priežastis. Tačiau klydome manydami, kad tai bus pasiekta įsisavinant ES lėšas. Nors šios lėšos padėjo mums sukurti infrastruktūrą, tai nėra pagrindinis mūsų gerovės šaltinis. Svarbiausia yra darbas ir verslumas, o tai reiškia, kad Lenkijai svarbiausia yra galimybė patekti į bendrąją ES rinką.
Jei tai, ką Lenkija gauna iš ES, yra “dovana”, tai neabejotinai dovanotojas turi teisę tikėtis kažko mainais
Teoriškai turėtume turėti visišką prieigą prie šios rinkos, tačiau iš tikrųjų susiduriame su kliūtimis, kurias sudaro senųjų valstybių narių protekcionizmas, nes jos saugo savo ekonomiką nuo mūsų.
Briuselis puikiai moka pasinaudoti Lenkijos entuziazmu dėl euro, kad morališkai mus šantažuotų ir neleistų susikoncentruoti į savo interesus.
Lenkijoje reikia rimtų diskusijų apie tai, kodėl esame ES, kokia yra pagrindinė nauda ir kaip geriausiai užtikrinti jos išsaugojimą. Turėtume atsisakyti savo manijos dėl ES lėšų ir sutelkti dėmesį į stiprių įmonių, galinčių konkuruoti ES rinkose, kūrimą ir mums naudingų taisyklių užtikrinimą, o ne į tai, kiek pinigų galėtume gauti iš ES pervedimų. Šie pervedimai nėra nemokami ir yra susiję su tam tikromis sąlygomis.
