Šv. Kalėdų laikotarpiu iš anksto buvo nutarta vykti į Ukrainą su dovanomis.
Dažniausiai kelias veda į vakarinę šalies dalį, kur Ivano Frankivske įsikūręs nedidelis, bet veiklus paramos fondas Свій за свого. Nuvežę paramą ir atidavę automobilius kovojančios šalies kariuomenei grįžome aplankydami Kyjivą. Sena svajonė apžiūrėti vieną seniausių stačiatikių šventovių — Šv. Sofijos soborą — išsipildė.
Be to visuomet gera „iš pirmų rankų“ žinoti kas šiuo metu dedasi kovojančios šalies sostinėje.
Tik be dramų, prašau…
Dauguma kariaujančią šalį įsivaizduoja išakėtą tankų vikšrų, nuolat bomborduojamą su fone be pertraukos smilkstančiais griuvėsiais. To esama, bet tik ten, kur selfių darytis nesinori. Dažniausiai ten, karo zonoje, pabuvoję žmonės kalba apie reikalus nenoriai ir atsargiai. Didžioji dalis Ukrainos gyvena santykinai įprastą gyvenimą nors įtampa, suprantama, jaučiama.
Kita vertus, teko patirti, kad medijų suformuotu kariaujančios šalies įvaizdžiu puikiai naudojasi, pavadinkime, „įdomūs žmonės“. Tokie savo keliones Ukrainon pateikia, kaip neabejotinus žygdarbius. Yra kaip yra, bet teikiant pagalbą verta domėtis ne tik kur ir kaip, bet ir kas daro tą ar aną darbą, kokia žmogaus reputacija ir ką jis apskritai yra nuveikęs šiame gyvenime.
Kyjivas šiuo metu yra santykinai saugus miestas su puikiai veikiančia transporto sistema (metro, autobusai ir kt.), muziejais ir kavinėmis, vakariniu gyvenimu ir visu tuo, kas būdinga didmiesčiams. Nuvykti ten nėra joks žygdarbis. Kaukiančių oro pavojaus sirenų žmonės dažniausiai nebepaiso, niekur nesiblaško. Visuotinai vyrauja nuomonė, kad „nukris, tai nukris“.
Tiesą pasakius, panašios nuotaikos vyrauja ne tik Kyjive…
Kasdiena
Vaikštant centre akis kartais kliūva už vos įtvirtintų vyriausybinių pastatų. Dažniausiai tai būna keletas blokų, kurie sudėti priešais duris, saugant jas ir žmones nuo tiesioginio poveikio. Langų niekas faneromis neužkala ir lipniomis juostomis nelipina. Šalia tokių pastatų geriau nefotografuoti ir į akis kariams nelįsti.
Centre, ypač einant link kvartalo, kur dirba vyriausybinės institucijos (Bankovo gatvė), įrengti gynybiniai postai. Stovi šarvuočiai su kulkosvaidžiais, o aplink patruliuoja ginkluoti kariai. Netoliese surenčiama kokia nors improvizuota įtvirtinta buveinė iš smėlio maišų ar ko panašaus.
Mieste periodiškai kaukia sirenos. Dėmesio į jas niekas nebekreipia. Dokumentų patikra gatvėse praktiškai nevyksta. Policininkai ramiai tūno automobiliuose ir dažniausiai tvarko reikalus su kitais automobilininkais. Visaip tvarko.
Dingstanti elektra mieste tapo įprastu reiškiniu. Sukurta programėlė, kurioje elektros tiekimo sutrikimai puikiai matomi, jiems galima pasirengti. Kavinės net mažesniuose miesteliuose seniai turi nuosavus generatorius. Nutrūkus elektros tiekimui reikia tik keliolikos sekundžių, kad vėl užsidegtų šviesos. Viešbutis, kuriame gyvenome, kaip neabejotiną pliusą reklamavo nenutrūkstančią elektros energiją ir slėptuvę. Ačiūdie, neprireikė.
Žmonės
Į akis krinta nuovargis. Nors kažkodėl sakoma, kad Lietuvoje žmonės nesišypso, bet ten gatvėje pamatyti šypseną yra didelė retenybė. Kita vertus, skirtingai nuo kitų provincijos miestų, Kyjive žmonės gyvena santykinai gerai. Gatvėse nesimato benamių, žmonės apsirengę paprastai, bet neprastai, vyksta įvairūs renginiai. Automobilių kokybė gerokai skiriasi nuo Ukrainos provincijos kur be vargo pamatysi ir sovietinį automobilį, ir pakiužusį motobloką. Vežimai su arkliais taip pat nedingę, nors mažiau nei prieš kokį dešimtmetį.
Teko kalbėtis su daugeliu žmonių, kurie užsiima įvairiais darbais. Gal kiek per aktyvus ir patriotizmu trykštantis ukrainietis Maidane (centrinė Kyjivo aikštė) puolė dėkoti Lietuvai už pagalbą ir dešimtimis vardijo bendrai pažįstamus žmones. Neslėpsiu, malonu. Daugelis Lietuvos vardą mini su pagarba ir dėkingumu.
Kita vertus, aplinkybės suvedė su vietiniu įtakingo žmogaus vairuotoju, kuris papasakojo nemažai įdomių dalykų apie aukštuomenės gyvenimą. Nesigilinant į detales, jo požiūris į vietos realijas labai skeptiškas. Vyrauja nežmoniško dydžio korupcija. Net valstybinėse, aukščiausio lygio institucijose vidutinio lygmens valdininkai neretai papildomą algą iš savo viršininkų gauna vokeliuose. Už lojalumą, tylą ir buvimą „kaip reikia“.
Teko gerokai perversti mąstymą, kad suvokti kaip iš esmės visa tai veikia. Juk valstybės tarnyba nėra verslas ir savaime pinigų negeneruoja. Taip mąstome mes, tačiau tai nereiškia, kad kitaip nebūna. Pašnekovo teigimu, verslas ir politika čia tampriai susiję. Dažnas valdininkas valstybinėse institucijose dirba tik todėl, kad geriau galėtų tvarkyti nuosavą verslą.
Vakarais Kyjivo gyvenimas nestoja. Kadangi atvykome savaitgalį, tai teko patirti, kad vietos jaunimas į gyvenimą, kaip ir visur, žiūri paprasčiau. Vadinamoji Z karta turi atvirus vartus į pasaulį, todėl nestabdo. Pasak vietos studento, gyvenimas Kyjive nėra pigus, tačiau darbų rasti įmanoma. Dažnas išgalintis čia gyventi, sostinę renkasi dėl santykinio saugumo (veikia oro gynyba, kriminaliniai dalykai kontroliuojami ir t.t.), galimybės daryti karjerą ar tiesiog buvimo šalia įtakingų asmenų laukiant savo progos prasisukti.
Nuotaikos
Kariaujančioje šalyje vyksta įvairūs procesai. Žmonės pavargę. Dažniausiai laikomasi nuomonės, kad karą reikia užbaigti bet kokiu atveju, net nesigilinant į galimai nepalankias sąlygas. Jaučiamas didžiulis nepasitikėjimas valdžia. Su kuo bekalbėsi, kiekvienas pateikia tik jam žinomas valdančiųjų nuodėmes.
Kita vertus, vakarų Ukrainoje situacija gerokai skirtingesnė. Ten žmonės nusiteikę ryžtingiau visomis prasmėmis. Nežiūrint korupcijos, nepasitikėjimo valdininkais, policija, žmonės nuosekliai remia kariuomenę. Organizuojamos įvairios akcijos, lėšų rinkimas, žodžiu, Stepano Banderos pasėta sėkla čia prigijo ir toliau veši.
Daryti bent minimalias prognozes apie ateitį ir karo baigtį yra beprasmiška. Visi interneto kalbėtojai, analitikai ir žinovai sako tik tai, ką nori girdėti žiūrovas. Tuo tarpu situacija Ukrainoje turi per daug dedamųjų, kad būtų galima bandyti nuspėti karo scenarijus.
Lenkų muitininkai
Su jais visuomet vien problemos. Šį kartą iškilo didžiulis nesusipratimas dėl ukrainiečių dovanoto angelo, kuris buvo padarytas iš tuščios patrankos tūtos. Jį išvydęs lenkų muitininkas puolė mojuoti rankomis ir tvirtinti, kad šis daiktas negali patekti į šalies teritoriją.
Suprantama, jei tai būtų buvusi sveika tūta, o ne išfrezuotas angelas stovintis ant tūtos pagrindo gal ir būtų galima sutikti su draudimu, tačiau šį kartą nusprendėme pasiginčyti. Regis, pareigūnas ne juokais supyko, todėl apsuko mus atgal, į Ukrainą, kur privalėjome atsikratyti unikalia dovana.
Buvo rastas saliamoniškas sprendimas (juk nemesi Ukrainos simbolika papuošto angelo į šiukšlių konteinerį). Nuėjome pas ukrainiečių pamainos viršininką ir išdėstėme problemą. Tas tik mostelėjo ranka, suprask, keisti tie mūsų kaimynai. Parodė lentyną, kurioje puikavosi neprasta metalinių taurių, tūtų ir granatsvaidžių konteinerių kolekcija. Papildykite ekspoziciją, juokais pasakė, čia jūsų, lietuvių, suneštas muziejus.
Svarbu
Jau minėjau, kad teikiant paramą kovojančiai šaliai rekomenduotina žinoti visą tiekimo grandinę. Ypač, kai aukojami brangesni daiktai (automobiliai, dronai, pinigai ir t.t.) Su anksčiau minėtu ukrainiečių fondu dirbame tik todėl, kad jais pasitikime.
Poreikis nesikeičia: automobiliai, generatoriai, ecoFlow, baterijos, prailgintuvai, gesintuvai. Nors kariai nebadauja, tačiau gera, kai galime nuvežti saldumynų, tirpios kavos, arbatos, higienos ir skalbimo priemonių. Aukos dronams (perkama Ukrainoje, išgraviruojami aukotojų vardai) taip pat labai laukiamos.
Detales derinti galima su Olesia tel. Nr. +37065764386, arba rašykite man valdas.kilpys@gmail.com
