XFM radijo laidoje „Apie dangų ir žemę“ (vedėjai Remigijus Jucevičius ir Henrikas Žukauskas) svečiavosi brolis joanitas Alanas-Marie de Lassus iš Prancūzijos. Įstojęs į Šv. Jono vienuolių kongregaciją, jis ėmė domėtis apaštalo Jono raštais, tarp kurių – Apreiškimo Jonui knyga. Laidoje vienuolis trumpai supažindina, kaip skaityti Apokalipsę.
Apreiškimo Jonui, kitaip Apokalipsės, knyga – bene sudėtingiausia visame Šventajame Rašte. Bažnyčios tėvai, kaip Tomas Akvinietis, Albertas Didysis ar Bonaventūras, nekomentavo Apokalipsės – galbūt taip atsitiko dėl to, kad tik XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje biblistai ėmė suprasti apokalipsinį žanrą. Iki to laiko komentatoriai labiau rėmėsi savo nuojauta. Pavyzdžiui, 4 skyriuje aprašant dangų minima paslaptinga jūra, panaši į krištolą, stiklą. Daugybė viduramžių komentatorių interpretavo, kad tai – krikšto vandenys, nors savo intuicijos nepagrįsdavo.
Dabar galim atsakyti, kad įvaizdis kilo iš Išėjimo knygoje aprašytos Raudonosios jūros, o Naujajame Testamente perėjimo per Raudonąją jūrą įvaizdis iš tiesų nurodo krikšto vandenis. Veikiausiai pirmieji krikščionys suprato tik dalį Apokalipsės žinios, kita vertus, Bažnyčia niekada neišsems viso Dievo Žodžio turtingumo.
Taigi, suprasti Apreiškimo Jonui knygą riboja žinių stygius apie jos žanrinį pobūdį, kadangi tai atrakintų suvokimą, kaip aiškinti vaizdinius. Sakykime, skaitydami Giesmių Giesmę, atpažįstame, jog tai – poezija. Kadangi iš savo kultūros žinome, kas yra poetinė kalba, nesistengiame teksto skaityti pažodžiui.
Apreiškimo Jono knygoje pinasi 3 žanrai. Paprasčiausia atpažinti epistolinį žanrą. Jėzus įsako Jonui parašyti laišką 7 bažnyčioms, esančioms Romos imperijos Azijos regione (šiandieninėje Turkijoje). Visgi žinia skirta visai Bažnyčiai, kaip kad apaštalo Pauliaus atveju, kuomet jis rašė konkrečioms, pavyzdžiui, Romos ar Korinto bažnyčioms. Neaišku, kodėl Jėzus liepia Jonui būtent šioms bažnyčioms rašyti – veikiausiai jis tiesiog jas pažinojo.
Antrasis žanras – pranašystė. Knygos pradžioje rašoma: „Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti“ (Apr 1, 3). Šiais laikais žmonės mano, kad pranašystė atskleidžia ateities paslaptis, tačiau Biblijoje ji atlieka kitokią funkciją – pranašas yra atstovas, kalbantis žmonėms Viešpaties vardu (pvz., Jeremijas). Kartais pranašystė būna ir apie ateitį, tačiau visų pirma ji skirta dabarčiai. Apreiškimo Jonui knygos tikslas nėra sužinoti apie būsimą žmonijos istoriją – Dievo Žodis skirtas ne smalsumui patenkinti, o maitinti mūsų tikėjimą.
Trečiasis žanras pats sudėtingiausias – apokaliptinis. Apokalipsė davė pavadinimą visam žanrui, kuriuo rašyti pradėta dviem šimtmečiams iki Kristaus ir baigta veikiausiai trečiame mūsų eros amžiuje. Apreiškimo Jonui knyga yra vienintelė apokaliptinė Biblijos knyga nuo pradžios iki pabaigos, bet, sakykim, 7-asis Danieliaus knygos skyrius taip pat yra apokaliptinis.
Vienas iš apokaliptinio žanro bruožų yra simbolių vartojimas. Nors simboliai vartojami ir poezijoje, nedaug žinome apie apokaliptinius vaizdinius. Visa Apreiškimo Jonui knyga yra parašyta per simbolius. Paprasčiausia apie tai kalbėti per pavyzdžius. Sakykim, kaip 5 skyriuje vaizduojamas Dievo Avinėlis. Veiksmas vyksta Danguje ir Jonas išgirsta balsą, sakantį: „Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir nuplėš septynis jos antspaudus“ (Apr 5, 5). Jonas išvydo „sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį. Jis buvo tarytum užmuštas ir turėjo septynis ragus ir septynias akis, kurios yra Dievo dvasios, siųstos į visą žemę“ (Apr 5, 6). Toks monstriškas avinėlis šiaip gamtoje neegzistuoja – tai simbolinė kalba. Kiekvieną simbolį reikia interpretuoti atskirai ir nesijaudinti dėl suderinamumo. Juos galima interpretuoti keliais lygmenimis.
Visų pirma, ką iš žmogiškosios patirties sako avinėlio įvaizdis, ypač kontrastuojant su liūtu. Avinėlis asocijuojasi su švelnumu, taika ir nekaltumu, o liūtas yra stiprus, žiaurus, karingas gyvūnas, žvėrių karalius. Abu įvaizdžiai apibūdina Kristų – jis yra karalius, dvasinis karys, bet iš kitos pusės jis taip pat ir švelnus, klusnus, nekaltas.
Antrasis interpretacijos lygmuo reikalauja atsižvelgti, ką pati Biblija sako apie šiuos gyvūnus. Kalbant apie liūto įvaizdį, galima prisiminti Jokūbo pranašystę apie Judą: „Judas yra tarsi jaunas liūtas; nuo grobio pakilai, mano sūnau! Jis priglunda, atsigula tarsi liūtas, tarsi žvėrių karalius – kas galėtų drįsti jį prikelti?“ Liūto įvaizdis yra Mesijo įvaizdis. Senajame Testamente daug ištraukų, kuriose minimas Avinėlis, pavyzdžiui, Išėjimo knygos 12 skyriuje aprašomas Paschos avinėlis. Visa visuma, kaip tie įvaizdžiai kartojasi Šventajame Rašte, gelbsti aiškinant Apreiškimo Jonui knygos simboliką.
Be simbolinės kalbos yra dar keletą būdų, kaip atrakinti Apreiškimo Jonui knygą. Reikia turėti omeny, kad tekste nuolat kuriamos nuorodos į Senąjį Testamentą, net ir necituojant tiesiogiai. Vis dėlto reikia būti atsargiems – ji neturi būti aiškinama kaip Senojo Testamento knyga. Pavyzdžiui, 19 skyriuje Jėzus vaizduojamas kaip karys, kardu išžudantis visus savo priešus. Kadangi knyga yra iš Naujojo Testamento, reikia rasti paaiškinimą, suderinamą su Evangelija. Nors paradoksaliai kalbama Senojo Testamento kalba, veikiausiai taip nutiko Jonui norint išryškinti, kad Kristus išpildo visas Senojo Testamento pranašystes.
Dar vienas aspektas, į kurį atkreipus dėmesį lengviau suprasti Apreiškimo Jonui knyga yra jos struktūra. Knygoje dažnai grįžtama prie to paties dalyko, pažvelgiant iš kitos perspektyvos. Aiškiausias pavyzdys – 11 ir 13 skyriai, kuriuose aprašoma kova tarp žvėries ir žmonių. 11 skyrius parašytas iš krikščionių, dviejų liudytojų, perspektyvos, o 13 skyrius – iš žvėries. 13 skyrius neturėtų būti skaitomas kaip apie ką nors, kas įvyks po 11 skyriaus aprašytos kovos – pirmasis Apokalipsės komentatorius Viktorinas tai pavadino rekapituliacija. Grįžtama prie to paties įvykio, tik iš kito požiūrio taško.
Pagrindinė Apreiškimo Jonui knygos žinia yra apie kelią, kurį Bažnyčia turi nueiti per pasaulio istoriją. Ši Bažnyčios žemiškoji piligrimystė apibūdinama kaip naujasis išėjimas. Izraelio žmonės patyrė pirmąjį istorinį išėjimą, kuomet buvo išvaduoti iš Egipto vergijos pereidami Raudonąją jūrą. Po to Izaijo knygos 42-55 skyriuose kaip naujasis išėjimas aprašomas žydų sugrįžimas iš Babilono į Šventąją žemę.
Taip pat ir Apreiškimo Jonui knygoje pasitelkiama įvairiais įvaizdžiais iš Išėjimo knygos, rodančiais, kad Bažnyčia išgyvena dar vieną išėjimą. Knygoje mini 2 miestai: didysis miestas, t. y. Babilonas, kuris nebėra istorinis, o dvasinis nuodėmės miestas, taip pat dangiškoji Jeruzalė.
Tam tikra prasme vyksta savotiška kova tarp jų, kurią aprašė ir Šv. Augustinas savo veikale „Dievo miestas“. Išėjimo tikslas yra dangiškoji Jeruzalė ir Bažnyčia vėlgi turi išvykti iš Babilono išsižadėdama nuodėmės bei atsiversdama. Kai žydai išėjo iš Egipto ir Babilono, jie buvo vieni. Šiuo atveju, Bažnyčia negali įžengti į dangišką Jeruzalę nesirūpindami kitų žmonių išsigelbėjimu.
Apreiškimo Jonui knyga yra vienintelė Naujajame Testamente, kurioje aprašomas dangus, ypač 4-5, 21-22 skyriuose. Dangiškoji Jeruzalė pastatyta iš krištolo ir aukso, nors iš tiesų tai būtų neįmanoma. Tai yra dar vienas simbolinės kalbos pavyzdys. Auksas – pati brangiausia medžiaga, kuri yra sunki, didelio tankio, nesioksiduoja bei skleidžia šviesą. Tai rodo Dievo šlovę. Krištolas – visai kitoks nei auksas, nes jis – skaidrus. Dangiškoji Jeruzalė yra visiškai skaidri Dievo šviesai ir joje žmonės irgi bus skaidrūs, vieni kitiems šviesdami Dievo šviesą. Palyginimui galima pastebėti, kad Ezechielio knyga baigiama būsimosios šventyklos vizija, o Apokalipsėje matyti, kad Danguje nebėra šventyklos. Tokiu būdu rodoma, kad nebėra skirtumo tarp to, kas šventa, pašvęsta Dievui, ir to, kas profaniška, arba pasaulietiška. Tai tobulumo ženklas.
