Su gydytoju Rozovu susitikau 1926 metais Pskovo – Pečioros vienuolyne. Jis buvo bendrosios praktikos gydytojas, gydęs ir broliją.
Eugenijus Nikolajevičius buvo našlys, perkopęs per penkiasdešimt metų. Kilęs iš dvasingos šeimos, mokėsi seminarijoje, tačiau kunigystės šventimų nepriėmė. Puikiai baigęs Tomsko universiteto Medicinos fakultetą Sibire, tapo gydytoju. Jo sūnus, tylus ir protingas berniukas, mokėsi Pečioros gimnazijoje. Gyveno jie labai paprastai.
Eugenijus Nikolajevičius buvo ne tik dievobaimingas ir teologiškai apsišvietęs, bet ir labai nuolankus bei didžiai artimą mylintis žmogus. Jis niekam neatsisakydavo suteikti pagalbą. Prašomas, nors ir toliausiai, vykdavo pas ligonį už dyka, klausiamas patarimo – jį duodavo, kviečiamas į namus – ateidavo. Ir niekuomet jam nieko netrūko.
Sykį vakarojau pas jį. Mažame kambarėlyje priešais seną ikoną spingsėjo lampada. Eugenijus Nikolajevičius sėdėjo krėsle, vilkėdamas baltais rusiškais marškiniais. Jo žilstelėjusi barzda darė jį panašų į kaimo šventiką.
– Kaip, anot man pasakojusių žmonių, jums pavyksta niekada nesirūpinti pinigais ir pragyvenimu? – tiesiai paklausiau aš.
– Esu šventiko sūnus. Vaikystėje ir jaunystėje su tėvais dažnai tekdavo buvoti Troicko – Sergijevo Lauroje, Optinos, Sarovo, Balaamo ir kituose vienuolynuose.
Kartą iš Optinos brolio viešbutininko išgirdau tokią istoriją. Sykį ten atvyko pasimelsti turtingiausias Maskvos pirklys su sūnumi. Dėl staiga pažliugusių kelių vienuolyne jiems teko užtrukti trimis dienomis ilgiau, nei planavo.
Išvykdamas pirklys klausia brolio viešbutininko: „Kiek mes su sūnumi esame skolingi, tėve?“ Anas jam atsako: „Tiek, kiek duosite“. – „O jeigu nieko neduosiu?“ – „Jūsų valia“. – „Na, jei pas jus tokia tvarka, tai greičiausiai tik vienas iš šimto maldininkų teužsimoka“. – „Būna ir taip, bet užtat šimtasis už likusius devyniasdešimt devynis sumoka“. – „Na, mielasis, – tarė pirklys sūnui, – atverk piniginę, iš mūsų abiejų po šimtą priklauso“.
Jis užmokėjo ir liko labai patenkintas. O Viešpats per jį pamaitino skurstančią broliją.
Tad ir mano šviesaus atminimo tėvas visada man sakydavo: „Kai tapsi gydytoju, ateis pas tave vargšai, kurie neturės kuo už gydymą sumokėti. Tu iš jų nereikalauk, bet dar vaistų nupirk. Viešpats tavęs neapleis, pragyvensi, o tavo siela bus visada rami, ir sąžinė negrauš“.
Taip ir gyvenu. Kas gali užmokėti, – dėkui, kas negali, – dėl Dievo stengiuosi. Juk sakoma: ką padarėte mažiausiajam iš brolių, Dievui padarėte.
Matėte stiklainius su nuostabia uogiene? Nežinau, kas juos atnešė. Vis kas nors ko nors atneša – ar pinigų, ar ko kito. Ne tik man su sūnumi pakanka, bet ir kitiems dalinu.
Prisiminkite apaštalą Paulių: „Turėdami maisto, drabužį, pastogę, būkime patenkinti. Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo“.
Ir Evangelijoje, pamenate, pasakyta: „Negalite tarnauti Dievui ir mamonai“, o godūs fariziejai iš to juokėsi.
Bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Taip ir jūs stenkitės turėti tiek, kiek reikia, o visa kita bus pridėta.
Įsidėmėkite kartą ir visiems laikams, kad svarbiausias dalykas – įgyti dvasios ramybę, o kai įgysite, nieko jums netruks, nes pasakyta: „Įgyk dvasios ramybę ir aplink tave tūkstančiai išsigelbės“.
Būtent tie tūkstančiai tiek visko prineša, kad net nežinai, kur dėti. Tad nerimauti nėra pagrindo. O štai netikintiesiems – tenka. Jie viską sau nori prisiskirti, nuo kito atplėšti – juk gyveni tik vieną kartą. Tačiau kiekvienam bus atmokėta pagal jo darbus, – aiškino man daktaras Rozovas.
nerimauti nėra pagrindo. O štai netikintiesiems – tenka.
Štai jūs pats važinėjate po užsienius – Belgiją, Prancūziją, pas katalikus, paskui galbūt pas protestantus, tai šen, tai ten. Niekas nevyksta be Dievo valios. Jei savaime taip klostosi, vadinasi reikia važiuoti.
Jūs apskritai pradedate kažką nauja, negirdėta, bendraujate su katalikais. Daugeliui tai atrodo įtartina, o jūs – žmogus, ieškantis gėrio. Tačiau jums teks patirti daug vargo, nesupratimo, paniekos, tikro neturto.
Bet jūs nesisielokite, o kilniai kentėkite, paprastai ir nuolankiai gyvenkite. Savo laiku ateis tai, ko jūs dabar net neįsivaizduojate – kalbu apie jūsų kilnių tikslų sėkmę. Tuomet suprasite, ką reiškia gauti šimteriopai.
Tačiau iš pradžių reikia daug iškentėti, kad pasiektume ramybę, sugebėtume atsižadėti pasaulio, kaip aš dabar stengiuosi daryti. Ir jūs neprisiriškite prie laikinų dalykų, o eikite savo keliu. Ar esate skaitęs „Gėrio meilę“?
– Skaičiau, Eugenijau Nikolajevičiau, bet, atvirai pasakius, mažai ką tesupratau.
– Laikui atėjus, kai jau būsite mano metų, suprasite iš patirties. Ten nemažai kalbama apie Jėzaus maldą. Ji jums tikrai padėtų.
– Ar galima mums, gyvenantiems pasaulyje, be to, jauniems, kaip aš, ryžtis tokiai maldai? – paklausiau.
Viskam savas laikas, tik reikia stengtis.
– Galima. Pavyzdžiui, „Atvirų keliauninko pasakojimų“ autorius buvo jūsų metų. Arba Orlovo pirklys Nemitovas. Jis buvo milijonierius, o tokias dvasines aukštumas pasiekė, kad pats senolis Makarijus Optinietis stebėjosi.
Galiausiai šis milijonierius gyvenimo pabaigoje visko atsisakė. Ir mane traukia panašiai pasielgti, tik štai sūnų pirmiau turiu teisingai išauklėti. O maldos gelmės, kaip ir viskas šiame pasaulyje, pasiekiamos pamažu.
Viskam savas laikas, tik reikia stengtis.
Kartą senolio Ambraziejaus paprašė užtarti kažkurį iš brolijos, kad šį paaukštintų pareigose, o senolis atsakė: „Atėjus laikui viską gaus, ir mantiją, ir valdžią, tik Dangaus karalystės niekas neduos, pačiam reikės stengtis“. Tai stenkitės ir dėl širdies maldos, nes kaip pasakyta Evangelijoje, „Dangaus karalystė jau yra tarp jūsų, ir smarkieji ją sau grobia“.
