Kaip aktyvūs katalikai pasuko į politiką

Artėjant rinkimams į Seimą, vis dažniau žvalgomės į partijų kandidatų sąrašus. Šiais metais daug kam netikėtai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) rinkimų sąraše randame aktyvių Lietuvos Katalikų Bažnyčios narių pavardes. Tad kalbame su Kristina Zamaryte-Sakavičiene, Vyčiu Turoniu, Vaidotu Vaičaičiu ir Ramūnu Aušrotu, apie jų pasirinkimą ir apsisprendimą dalyvauti rinkimų kovose. Politikus kalbina „Laikmetis.lt“ vyr. redaktorius Tomas Viluckas.

Kodėl apsisprendėte iš savo įprastinių veiklų pasukti į politinį veikimą?

Vaidotas Vaičaitis: Visų pirma, labai dėkoju už galimybę pasisakyti Jūsų skaitytojams apie šį sprendimą. Aš tikrai labai myliu savo akademinį ir pedagoginį darbą Vilniaus Universitete, bet šiuo metu mes, kaip Lietuvos visuomenė ir galbūt visa Vakarų kultūrinė erdvė, esame didelėje dvasinėje ir moralinėje krizėje, kuri sąlygoja krizę ir kitose socialinėse srityse: šeimoje, mokykloje, politikoje ir net Bažnyčioje. Ši krizė ypač pasimatė kovido epidemijos metu prieš keletą metų, bet ji niekur nedingo ir dabar. Dėl šios priežasties, manau, kad nebegaliu stovėti šalia politinių procesų, o turiu daug aktyviau įsitraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą. Aišku, tai, kad kartu su manimi tuo pačiu keliu pasuko Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Vytis Turonis ir Ramūnas Aušrotas, kuriais labai pasitikiu, taip pat padėjo man apsispręsti.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė: Aš esu šešių vaikų mama, kuriai labai rūpi, kokioje visuomenėje auga mano vaikai ir kokioje jie gyvens. Žinau, kad Lietuvos ateitis rūpi ir kitoms mamoms bei tėčiams. Ne tik ekonomine, bet ir dvasine, moraline prasme.Pastaruosius dešimt metų dirbau Seimo kanceliarijoje, vadovavau advokacijos organizacijoms ir koordinavau pilietines iniciatyvas, kuriomis gynėme prigimtines teises ir krikščioniškas, šeimos vertybes. Veikdama politikos užkulisiuose aiškiai mačiau, kad Seime sparčiai stiprėja krikščionybei priešiškos jėgos, darosi vis sunkiau apginti tuos pamatinius gėrius, ant kurių laikosi mūsų visuomenė. Man akivaizdu, kad Seime labai reikalinga rimta atsvara – būtent todėl su Igno Vėgėlės komanda ir savo idėjiniais bendražygiais nutariau kandidatuoti šiuose Seimo rinkimuose.

Ramūnas Aušrotas: Mano apsisprendimas eiti į politiką subrendo prieš ketverius metus, kai dirbau LR Seimo nario patarėju. Tada iš arti teko stebėti politinę virtuvę, pamatyti dešinės pakraipos partijose vykstančią ideologinę transformaciją, ir suprasti,  jog realybėje jos nebeatstovauja toms vertybėms, dėl kurių buvo sukurtos. Tą labai gerai parodė LR Seimo narių balsavimai esminiais prigimtinės šeimos, gyvybės apsaugos ir tėvų teisių klausimais. Suvokimas, jog būsimajame Seime pamatinės krikščioniškos vertybės gali būti dar mažiau atstovaujamos ir lėmė mano apsisprendimą kandidatuoti į Seimą.

Vytis Turonis: Labai norėčiau, kad galėčiau tiesiog ramiai dirbti savo darbą ir pasitikėti, kad politikai jeigu ir nepadarys kažkokio proveržio tai bent jau nekenks. Deja, kaip jau minėjo kolegos, matome, kad nesidomėti politika ar joje nedalyvauti yra labai pavojinga. Rinkimų metu visi gražiai šneka, stengiasi pasirodyti kaip norintys įsiklausyti ir telkti, o po rinkimų piliečių nuomonė, ypatingai krikščionių, dažnai politikų nebedomina. Po šios kadencijos kai kurie esami Seimo nariai skelbia, kad dar turi nebaigtų reikalų, man net baisu pagalvoti, kas būtų, jeigu jie užbaigtų įgyvendinti visą savo neomarksistinę darbotvarkę. Neketiname to leisti. Norime, kad mūsų pažiūrų žmonių balsas Tautos atstovybėje skambėtų aiškiai ir profesionaliai, nes jis prisideda prie visų mūsų bendrojo gėrio puoselėjimo.

Dažnai tarp katalikų kalbama, kad politinė veikla yra nešvari, kad į politiką einama dėl galios ir naudos. Kas lėmė, kad jūs, būdami aktyvūs katalikų bendruomenės nariai, nepaisėte šios neigiamos nuomonės apie politiką? O gal priešingai, patyrėte didelių abejonių?

Vytis. Ši frazė yra padariusi Lietuvai labai daug žalos. Ji stabdo padorius piliečius nuo politinės tarnystės kelio, o tada mažėja konkurencija ir į valdžią ateina nebūtinai patys geriausi ir sąžiningiausi, kuriems padori politika apskritai tėra tušti žodžiai.

Vaidotas. Žinoma, kad ten, kur galia ir valdžia, neįmanoma išvengti intrigų ir manipuliacijos, todėl man apsispręsti nebuvo lengva. Visgi, kaip sakė Vytis, negalima politikos atiduoti tiems, kurie ja naudojasi vien dėl savo privačių ar partinių interesų tenkinimo. Man politika yra ne tikslas, o priemonė siekti bendrojo gėrio, o kartu ir – įgyvendinti tai, kas parašyta mūsų Konstitucijoje – puoselėti Lietuvoje tautinę santarvę bei kurti atvirą ir teisingą pilietinę visuomenę bei teisinę valstybę.

Kristina. Pasaulis nėra šventas. Mes turime nešti šventumą į pasaulį. Ir į politiką, kuri yra labai svarbi valstybės gyvenimo dalis. Taip, valstybės valdyme susiduria daug didelių interesų ir koncentruojasi galia, kuria dažnai piktnaudžiaujama. Būtent todėl joje labai reikalingi sąžiningi, tiesai ir bendrajam gėriui įsipareigoję žmonės. Aišku, kad nemaloni ta neigiama nuomonė ir nepatogu būti akylai stebimiems, marginalizuojamiems, kaltinamiems įvairiais nebūtais dalykais. Tačiau matydama, kas vyksta, aš savęs – klausiu – kas jei ne mes? Kada, jeigu ne dabar? Jaučiu moralinę pareigą įveikti šį barjerą, nepaisyti savo patogumo, bet daryti tai, ką manau esant reikalinga ir teisinga.

Ramūnas. Taip, kai kurių žmonių sąmonėje politika asocijuojasi su nešvariais dalykais. Tenka pripažinti, jog prie politikos, kaip veiklos kompromitacijos prisideda netinkamas kai kurių politikų elgesys, vis pasikartojantys politinės korupcijos skandalai prisideda prie politinio veikimo kompromitacijos.

Bet labai dažnai tai yra ir pačių rinkėjų turimų lūkesčių “projekcija”, t.y. lūkesčius, kuriuos jie patys turėtų ir norėtų realizuoti, jei būtų politikais, jie perkelia ir kandidatams. Čia reikia priminti, jog sąžinės neturintis politikas visada taikys į rinkėjo “pilvą”, panašiai kaip sukčius, siekiantis pigiai parduoti neva auksinį žiedą pirkėjui. Todėl svarbu klausyti kaip politikas šneka. Jei jis drįsta pasakyti, jog tas ar tas dalykas nėra įmanomas ar to ar to negali pažadėti, verta į tokį politiką atkreipti dėmesį.

Žmones taip galvoti verčia ir tai, kad jie ne kartą buvo “išduoti”, t.y. patikėjo gražiais politikų žodžiais ir pažadais, kurie realybėje netapo kūnu. Čia tenka rinkėjui priminti, jog politiką reikia rinktis ne pagal pažadus ir ne pagal deklaruojamas vertybes, bet pagal jo moralinį integralumą: ar nesiskiria jo žodžiai ir darbai, ar jis balsuoja pagal tas vertybes, kurias deklaruoja, ar jis ištesi rinkėjui duotus pažadus, o jei negali ištesėti – ar paaiškina to priežastis?

Kaip patekote būtent į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatų į Seimą sąrašą? Kodėl su šia politine jėga bandote patekti į Seimą? Juk egzistuoja ne viena partija, kurios pavadinime figūruoja žodis „krikščioniškas“.

Kristina. Man apsispręsti buvo paprasta, nes seniai kaip visuomenininkė ir Seimo kanceliarijos darbuotoja sukuosi politikoje, todėl turiu aiškią nuomonę apie partijas ne iš žiniasklaidos, o iš jų realių veiksmų ir rezultatų. Esmė, ne ką politikai kalba, o kaip balsuoja – nuo to priklauso sprendimai, kurie reguliuoja mūsų visų gyvenimus. Tais klausimais, kuriais aš dirbu (žmogaus gyvybė, šeima, sąžinės laisvė) LVŽS Seime visada duoda daugiausiai krikščioniškoms vertybėms palankių balsų (daugiausiai nepalankių visada duoda TS-LKD). LVŽS yra tikroji opozicija mirties kultūros politikai. Be to, tai sena, rimtą struktūrą turinti partija, kuri realiai veikia politikoje. Yra daug puikių žmonių, pabirusių po mažas partijas, tačiau jie vėl nepateks į Seimą – likti grynuoliais politikos užribyje nėra veiksmingas kelias.

Vaidotas. Tikrai yra dalis mano kolegų ir pažįstamų, kurie nustebo sužinoję apie mano sprendimą kandidatuoti į Seimą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąraše. Visgi, esu šios partijos sąraše todėl, kad ši partija pasiūlė bendradarbiavimą Ignui Vėgėlei, su kuriuo jau apie tris metus pasisakome prieš valdžios melą ir manipuliacijas. Būtent Ignas man pasiūlė jungtis į šį sąrašą. Be to, manau, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga šiuo metu yra vienintelė politinė jėga Lietuvoje, kuri galėtų pasipriešinti gender ideologijai ir vadinamajai atmetimo kultūrai bei kartu pasisakyti už tradicines vertybes.

Ramūnas. Pasirinkimą su Igno Vėgėlės komanda jungtis prie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lėmė keletas aplinkybių. Pirma, labai atidžiai stebiu dabartinę Seimo veiklą, seku kaip visuomenei svarbiais vertybiniais klausimais balsuoja parlamentinės partijos. LVŽS buvo vienintelė opozicinė partija, kuri per šią kadenciją nė karto manęs nenuvylė balsuodama.

Antra, ankstesnių rinkimų rezultatų analize paremtas žinojimas, jog iš visų opozicinių vertybinių jėgų tik LVŽS yra pajėgi perkopti rinkimų barjerą ir patekti į Seimą. Neturime prabangos vadovautis ambicijomis ir žaisti savo asmenines partijas. Būsimo Seimo sudėtis gali būti dar blogesnė, todėl labai svarbu jame turėti stiprų vertybinį atstovavimą. Keli kompetentingi ir vertybiškai orientuoti žmonės gali padaryti tikrai daug.

Trečia, krikščionys dažnai yra išsibarstę per kelias partijas. Pirmą kartą šiuose Seimo rinkimuose galima balsuoti ne už pavienius katalikus skirtinguose sąrašuose, bet už visą komandą. Tai strateginis žingsnis konsoliduojant krikščionišką balsą politinėje erdvėje. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąraše mes esame nepartiniai kandidatai, kurie visų pirma įsipareigoja atstovauti tiesai.

Vytis. Man labai nepatinka kai religija ar Bažnyčia yra prisidengiama siekiant politinių tikslų. Tikėjimas man šventas reikalas, o su šventais dalykais turime elgtis pagarbiai ir atsargiai. Krikščionio vardo įdėjimas į pavadinimą gal ir gelbsti kaip komunikacinė priemonė, bet jeigu vadinamųjų krikščionių veikla tampa nekrikščioniška, tuomet tai daro žalą Evangelijos skelbimui ir klaidina rinkėją.

Daug kam LVŽS siejasi su baltiška pasaulėžiūra, o jūs esate krikščionys: kaip reaguotumėte į galimus priekaištus, kad „susidėjote“ su pagonimis?

Kristina. Kiek man žinoma, LVŽS sąraše daug katalikų ir pats šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis nelaiko savęs pagonimi. Mano įsitikinimu, esmė ne tame. Politikoje priimami sprendimai dėl valstybės valdymo, todėl esmė yra tai, kaip Seimo nariai balsuoja, kokias iniciatyvas siūlo. LVŽS balsavimai geriausiai atliepia krikščioniškas vertybes, stipriausiai jas gina. Galbūt todėl, kad tiesiog remiasi į sveiką protą, kuris atitinka kiekviename iš mūsų įrašytą prigimtinį įstatymą, o ne į žmogaus prigimčiai priešiškas ideologijas.

Vaidotas. Svarbu suprasti, kad politinė partija nėra religinė bendruomenė, todėl joje gali būti įvairią pasaulėžiūrą išpažįstančių žmonių, bet man svarbu, kad partijoje sutartume dėl svarbiausių dalykų: tradicinių vertybių apsaugos ir būtinybės pasipriešinti gender ideologijai bei vadinamajai atmetimo kultūrai, siekiančiai užtildyti visus, kurie nepritaria vadinamųjų nuomonės formuotojų ir didžiosios žiniasklaidos primetamam naratyvui. Manau, kad šioje politinėje partijoje yra gana platus sutarimas dėl šitų dalykų.

Vytis. Vertindami Lietuvos politinį lauką per dažnai vadovaujamasi gandais ir medijų kuriamais įspūdžiais. Paradoksalu, kad krikščionys patys nuo to bene daugiausiai nukenčia, bet nepasimoko. Mane įtikino LVŽS lyderių ir Igno Vėgėlės noras telkti platesnį ratą žmonių, taip pat ir krikščionių, kad būtų apsaugotos pamatinės mūsų visuomenės vertybės ir sustabdyta korupcija. Mums besijungiant nebuvo iškeltos jokios sąlygos ar reikalavimai, apart siekio – prisidėti prie Lietuvos kūrimo vadovaujantis savo sąžine ir profesinėmis žiniomis. Tai leidžia manyti, kad jeigu esame LVŽS narių tarpe pagonių, tai jie šiandien ieško krikščionių, kurie laikosi savo mokymo. Tai puiki terpė parodyti, kad ne tik kalbame, bet ir gyvename kuo tikime. Jeigu situacija pasikeistų, būtinai Jus informuosiu.

Ramūnas. Esu pastebėjęs, kad kartais taip vadinami pagonys geriau supranta, kas yra prigimtinė šeima, kiek yra lyčių, kas yra vyras ir moteris, negu tie patys katalikai. Jiems to nereikia aiškinti, o štai ne vienam katalikui dažnai reikia įrodinėti akivaizdžias tiesas.

Man teko dirbti darbo grupėje, kuri sprendė ugdymo šeimoje įteisinimo klausimą. Priešingai, negu įprastą, šią idėją iškėlė ir siekė realizuoti ne krikščionys, o žmones, kuriuos mes pavadintume pagonimis, nors tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus yra svarbi ir katalikams. Manau yra klaida užsidaryti vienos konfesijos rėmuose, kai tos pačios vertybės yra būdingos kur kas platesniam ratui žmonių. Tokiu būdu mes tik susiaurintume savo veikimo galimybes. Esu Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas, ir kai kūrėme šią organizaciją, kuri rūpinasi tėvų teise ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, mes sąmoningai atsisakėme konfesinio požiūrio, kad turėtume platesnį visuomenės atstovavimą. Ir iš to tik laimėjome.

Kaip tikitės būdami Seime konkrečiai įgyvendinti krikščioniškas vertybes įstatymų lygmenyje?

Kristina. Čia galima būtų kalbėti labai daug, todėl trumpumo dėlei vis tiek tenka atsirinkti prioritetus. Pirmiausia man svarbu, kad Lietuvos teisėje būtų išsaugota prigimtinė šeimos ir lyties sampratos (nepriimti Civilinės sąjungos, Lyties keitimo įstatymai, Stambulo konvencija). Taip pat Seime ginsiu žodžio, įsitikinimų, religijos laisves (priešinsimės cenzūrai, Stambulo konvencijos ratifikavimui, „neapykantos kalbos“ normų plėtrai ir t. t.); tėvų teisę ugdyti savo vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus, nebijant, kad mokykloje jiems bus diegiami priešingi; jaunimo galimybę suprasti, kad šeima yra svarbiausias gyvenimo projektas (lytiškumo ugdymas nukreiptas į rengimą šeimai, kultūros ir meno finansavimas, atsižvelgiant į skatinamas vertybes); vaikų teisę pirmuosius metus augti su mama (garantuojant pakankamas motinystės išmokas); šeimų teisę į ekonominį saugumą, kad jos drąsiai gimdytų vaikus (vaiko pinigų didinimas, GPM lengvatos, nuo 2020 m. gimusiems vaikams 10 tūkst. eurų vertės Lietuvos ateities investicinio fondo vienetų, pagalba įsigyjant būstą) ir kt.

Bendrojo gėrio puoselėjimui labai svarbu skatinti visuomenės savarankiškumą, kad visi šalies gyventojai, šeimos, verslai, religinės ir kitos bendruomenės galėtų veikti, kurti ir stiprėti be perteklinio valstybės kišimosi, reguliavimo ir kontrolės.

Vaidotas. Pritariu Kristinai, Taip pat manau, kad krikščioniškų vertybių reikia ne tik vykdant įstatymų leidybą, bet ir puoselėjant vienas kito tarpusavio pagarbą. Be to, krikščioniško ar tiesiog – sąžiningo ir profesionalaus požiūrio (o tai ir yra krikščionio politiko uždavinys) reikia Seimui dalyvaujant valstybės pareigūnų skyrime bei apsisprendžiant dėl pritarimo tarptautinėms sutartims. Bet kuriuo atveju, krikščionis politikoje siekia ne kokio nors siauro pasaulėžiūrinio intereso, bet visos visuomenės bendrojo gėrio.

Ramūnas. Pridėsiu kelis dalykus, kurių nepaminėjo mano kolegos. Daugiau kaip dešimt metų dirbu akademinį darbą ir gerai matau, kaip į akademinę erdvę skverbiasi ideologinis mąstymas, ir  universitetas, užuot buvęs laisva idėjų raiškos vieta, tampa kitokios nuomonės persekiojimo ir susidorojimo su ja vieta. Matydamas, grėsmes, kurios kyla įsitikinimų ir sąžinės laisvei tiek akademinėje veikloje, tiek klinikinėje praktikoje, ketinu teikti įstatymų iniciatyvas, jog įstatymuose būtų įtvirtinta sąžinės prieštaravimo teisė. Manau, jog  ugdymo turinys, kiek tai susiję su pasaulėžiūra, negali prieštarauti tėvų išpažįstamoms vertybėms ar siekti jas jėga pakeisti. Todėl sieksiu sudaryti tėvams galimybę pasirinkti lytiškumo ugdymo programą, tiek būti informuotiems apie jos turinį, tiek ir teisę jos atsisakyti.

Vytis. Norėčiau prisidėti prie to, kad įstatymų pakeitimų ir visokių mažareikšmių pataisų teisinėje sistemoje būtų kuo mažiau, o tos, kurios priimamos būtų gerai parengtos ir apgalvotos. Kiekvienais metais Seimas priima tiek įstatymų ir jų pakeitimų, kad retas Seimo narys galėtų atsiminti bent dalį jų. Geras pavyzdys yra neseniai nuskambėjęs skandalas dėl prieš kurį laiką Seime priimto Rinkimų kodekso, drastiškai apribojusio antrojo rinkimų rato vienmandatėse rinkimų apygardose galimybes. Atrodo, kad net balsuodamas dėl pačios politinės sistemos pagrindus liečiančių įstatymų, Seimo nariai nesugeba tinkamai įvertinti tikrojo teisės akto normų turinio ir ilgalaikių atitinkamo pakeitimo pasekmių.

Šiandien taip pat būtina stiprinti pilietinės visuomenės galimybes kontroliuoti politikus, užtikrinti geresnį dialogą tarp politikų ir piliečių, kad jis nepasibaigtų tiesiog pasiūlymu – po ketverių metų išsirinkti geresnius. To nepavyks be didesnio politikų atvirumo ir politinės kultūros keitimo savo pavyzdžiu. Kol daugumą politikų tenkina mažas piliečių dalyvavimas valstybės valdyme, kol iš aukšto žiūrima į nuoširdų norą ir iniciatyvą patarti bei padėti sprendžiant įsisenėjusias problemas, negalime būti tikri, kad Lietuvoje bus vykdoma į bendrąjį gėrį orientuota politika. Bet galiausiai – visa tai liks tik gražiomis kalbomis ir norais, jeigu spalio 13 d. žmonės neateis ir nebalsuos už tai, ką čia pristatėme. Dabar viskas rinkėjų rankose.

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version