Maldų už krikščionių vienybę savaitė radosi amerikiečių kunigo, tėvo Polio Votsono (Paul Wattson), iniciatyva. Tokia savaitė pirmąsyk vyko 1908 m. T. Polis Votsonas parinko jai datas tarp sausio 18 ir 25 d., kad maldų aštuondienis baigtųsi Šv. Pauliaus Atsivertimo šventės dieną. Juk krikščionių vienybė reikalauja atsivertimo; ji neįmanoma be perkeičiančios Kristaus šviesos. Tai toji šviesa kelyje į Damaską iki širdies gelmių sukrėtė Paulių. Ji perkeičia ir mūsų žvilgsnį, kuriuo žiūrime vieni į kitus, ji leidžia mums palikti išankstines nuostatas ir jau pramintus kelius.
Maldų už krikščionių vienybę savaitė dabartinę formą įgijo Liono katalikų kunigo Polio Kutiurjė (Paul Couturier) dėka. Per ketvirtąjį–penktąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius jis suteikė jai naują įkvėpimą ir išpopuliarino. Šitaip perkeista toji savaitė nuo tada kasmet suburia daugybę krikščionių visame pasaulyje – tiek katalikų, tiek ortodoksų ir protestantų.
Aišku, įvairių konfesijų krikščionys jau gerokai anksčiau melsdavosi už Bažnyčios vienybę. Tačiau paprastai jie tai darydavo likę „namie“, savo pačių bažnyčiose. Kunigas Kutiurjė suprato, kaip svarbu, kad krikščionys melstųsi ir kartu, toje pačioje vietoje. Jis tikėjosi, kad taip Maldų už vienybę savaitė prisidės prie to, kad būtų įveiktas abipusis nepasitikėjimas, tais laikais trukdęs daugumai krikščionių eiti melstis į kitos konfesijos bažnyčias.
Jis žinojo, kad be meilės nebus žengiama pirmyn vienybės keliu. Troško, kad širdyse įsižiebtų broliškosios meilės ugnis. Be kita ko, jis sėmėsi įkvėpimo ir iš kito ekumenizmo pradininko – kardinolo Mersjė (Mercier), 1926 m. mirusio Malino (Malines) arkivyskupo, įžvalgos: „Kad susivienytume, turime mylėti vienas kitą; kad mylėtume vienas kitą, turime atpažinti vienas kitą; kad atpažintume vienas kitą, reikia eiti vienas kitą susitikti.“ Krikščionims susitinkant bendroje maldoje, Šventoji Dvasia gali įžiebti dieviškosios meilės ugnį, sudeginančią nesupratimo, nepasitikėjimo, o kartais ir pagiežos užtvaras.
Krikščionims susitinkant bendroje maldoje, Šventoji Dvasia gali įžiebti dieviškosios meilės ugnį.
Dar 1928 m. popiežius Pijus XI rašė: „Apie krikščionių vienybę negalima mąstyti kitaip, kaip tik padedant atskalūnams sugrįžti į vienintelę tikrąją Kristaus Bažnyčią.“ Po kelerių metų kunigas Kutiurjė teigė: „Reikia melstis už vienybę, prašant Dievo, kad ji būtų įgyvendinta tada, kai Jis norės, ir taip, kaip Jis norės.“ Galbūt čia ir glūdi didžioji kunigo Kutiurjė siūlomos Maldų už vienybę savaitės naujybė: jos esmė – nebe melstis, taip sakant, „prieš kitus“, kad užkariautume juos, o melstis kartu, drauge ieškant Dievo valios.
Tėvas Kutiurjė glaudžiai susijęs su Taizé bendruomenės įkūrimu. Jau nuo 1941 m. jis drąsino ir palaikė bendruomenę steigiantį brolį Rožė (Roger). Bendruomenė turėjo tapti tokia vieta, kurioje būtų be atvangos trokštama krikščionių vienybės ir už ją meldžiamasi. Tiek broliui Rožė, tiek kunigui Kutiurjė krikščionių vienybė negalėjo reikšti vienų pergalės prieš kitus. Brolis Rožė rašė: „Krikščionių vienybė nebus vienų triumfas prieš kitus. Jei vieni turėtų nugalėti, o kiti – pralaimėti, niekas nepritartų tokiai vienybei.“ (Roger Schutz, Dynamique du provisoire).
Būtent melsdamiesi kartu atsižadame noro triumfuoti prieš kitus. Malda daro mus nuolankius. Maldoje įsisąmoniname, jog Dievas didesnis – didesnis už mus, didesnis už mūsų skirtumus. Brolis Aloyzas (Alois), pakeitęs brolį Rožė kaip Taizé bendruomenės prioras, rašo: „Kai kartu gręžiamės į Kristų, kai susirenkame bendrai maldai, Šventoji Dvasia jau vienija mus. Maldoje nuolankiai mokomės priklausyti vieni kitiems.“ (Brolis Aloyzas (Alois), Laiškas iš Kalkutos).
Laimei, Maldų už krikščionių vienybę savaitė tapo gražia tradicija. Tačiau ką daryti, kad Bažnyčių gyvenimuose ji neliktų tik aštuoniomis dienomis kas sausio mėnesį? 2007 m. pabaigoje mūsų bendruomenės organizuotame Europos jaunimo susitikime Ženevoje, kuriame dalyvavo daug jaunų lietuvių, brolis Aloyzas kalbėjo: „Dažniau susiburkime Dievo akivaizdoje klausytis Jo Žodžio, tylėti ir šlovinti.“ Ir jis pasiūlė jaunimui kartą per mėnesį sukviesti miesto ar rajono krikščionis į „susitaikinimo vakarą“.
