Ką išgyvena reprodukcinių technologijų pagalba gimę vaikai?
Komentuodama pagalbinio apvaisinimo būdu, naudojant donoro spermą, pradėtų vaikų istorijas organizacijos „Them before Us“ įkūrėja ir vadovė Katy Faust teigia, kad daugelis jų, būtent donorą laiko savo tikruoju tėvu. Jie dažnai ilgisi savo tėvo ir nori jį pažinti, kad atrastų savo tapatybę.
Organizacija „Them before Us“ („Jie pirmiau mūsų“) yra JAV veikianti nevyriausybinė organizacija, įvairiais būdais siekianti, kad visuomenė atkreiptų didesnį dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria įvaikinti ar reprodukcinių technologijų pagalba pradėti vaikai.
„Dabar visuose šiuose [su įvaikinimu ir reprodukcinėmis technologijomis susijusiuose] politikos debatuose sakoma, kad suaugusieji yra aukos, jei jie negali gauti ko nori“, – teigia Katy Faust. Tačiau, anot jos, pamirštant vaikų poreikius dažnai aukomis lieka būtent jie.
Vienas iš būdų, kuriais organizacija „Them before Us“ stengiasi atkreipti dėmesį į šias problemas – viešinti realias užaugusių vaikų istorijas.
Pavyzdžiui, anonimiškai savo istorija pasidalinęs suaugęs spermos donoro sūnus sako: „Mano požiūriu, trečiąsias šalis įtraukianti reprodukcija nėra naujas būdas kurti šeimas; tai naujas būdas jas plėšyti į gabalus. Kaip ir Vergijos atveju, nevaisingumo versle yra daugybė pelno gavėjų, dideles sumas uždirbančių iš to, kad vaikai netenka savo tikrųjų tėvų. (…)“
vaikas neteko tėvo ar motinos tam, kad šių suaugusių žmonių norai būtų išpildyti.
Galėtų atrodyti, kad susilaukti vaikų reprodukcinių technologijų pagalba – beveik tas pats kas įsivaikinti. Tačiau, Katy Faust teigimu, tai – netiesa. Įsivaikinimo atveju vaikas susiduria su trauma – jis neteko savo tėvų. Būtent vaiko interesas yra svarbiausias. Būtent vaikui siekiama padėti, suteikti tai, ko vaikas neteko – šeimą. O reprodukcinių technologijų naudojimo atveju globėjai ir yra žaizdos sukėlėjai – vaikas neteko tėvo ar motinos tam, kad šių suaugusių žmonių norai būtų išpildyti. Todėl vaikams daug sunkiau užmegzti nuoširdų ryšį ir atvirai kalbėtis apie savo žaizdas. Anot Katy Faust, statistika taip pat rodo, kad reprodukcinių technologijų pagalba susilaukti vaikai prasčiau tvarkosi su trauma nei įsivaikinti. Pastarieji gali kalbėti apie savo žaizdas, nes jų globėjai nėra dėl to kalti, jie tik siekė jiems padėti.
Dar vienamoteris, gimusi naudojant donoro spermą ir užauginta dviejų moterų, pasakoja: „Mano mamų šeimyninis moto buvo: „šypsokis ir apsimesk laimingas“. Bet nesijausdavau laiminga kiekvieną kartą atėjusi į draugės namus ir pamačiusi, kad ten viskas kitaip. Mano geriausios draugės tėtis buvo šauniausiais vyrukas. Jis juokaudavo ir buvo labai malonus, ir visada mus visur vesdavosi. Jis mūsų klausydavosi. Pavydėjau savo draugei, užrašiau žodį „tėvelis“ ant popieriaus lapo ir paslėpiau jį po pagalve. Norėjau turėti tėtį, kaip kad mano draugė turėjo!“
Katy Faust teigimu, lyčių balansas be galo svarbus augantiems vaikams. „Mamos ir tėčiai skirtingai auklėja, skirtingai žaidžia, skirtingai bendrauja, skirtingai sudrausmina, skirtingai paruošia vaikus gyvenimui“, – teigia ji.
Augdami su tėvu ir motina vaikai susidaro vaizdą tiek apie tai, kaip jie atrodys suaugę ir kokio priešingos lyties žmogaus turėtų ieškoti. Vaikai augantys be tėvo ar motinos, dažnai išgyvena „tėvo alkį“ ar „motinos alkį“ – intensyvų, karštą troškimą, kad šalia būtų dingęs tėtis ar mama. „Dvi mamos ar dešimt mamų niekada negali būti tėvu“, – teigia Katy Faust, pati užauginta dviejų homoseksualių moterų, o dabar aktyviai veikianti, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į vaikų poreikius.
Vaikai augantys be tėvo ar motinos, dažnai išgyvena „tėvo alkį“ ar „motinos alkį“.
Panašių problemų sukelia ir surogatinė motinystė, kai iš dviejų žmonių lytinių ląstelių sukurtą vaiką išnešioja trečia moteris. Katy Faust pastebi, kad nors dažnai sakoma, kad surogacija yra gražus būdas padėti nevaisingoms poroms susilaukti kūdikio, toks požiūris ignoruoja vaiko poreikius. „Prieš gimstant, surogatinė motina yra vienintelė motina, kurią vaikas pažįsta, – teigia aktyvistė. – Surogatinė motinystė tyčia nutraukia šį nepakeičiamą motinos ir vaiko ryšį ir palieka ankstyvą žaizdą vaiko gyvenime.“
„Kai vaikai dėl sunkumų ar tragedijos praranda motiną, mes gedime, – sako Katy Faust. – Bet tyčia palikti tokią žaizdą yra neteisinga. Surogacija niekada nebūna draugiška vaikams. Net jei gimęs tą pačią dieną vaikas atsiduria savo biologinių tėvų namuose, jie jam – tik du nepažįstamieji tarp septynių milijardų. Vaikas atpažįsta surogatinės motinos kūną.“
Žmonės nuo seniausių laikų susidurdavo su tėvo ar motinos praradimu. „Mes masiškai netekdavome tėvų, pavyzdžiui, karo metu, moterys dažnai mirdavo gimdydamos, bet modernios medicinos dėka šie praradimai dabar yra minimalūs, – sako Katy Faust. – Dabar vaikai netenka savo motinos ir tėvo todėl, kad suaugusiųjų troškimai laikomi svarbesniais nei fundamentalios vaikų teisės. Mes į tai reaguojame dviem būdais: kai vaikas praranda tėvą dėl tragiškų aplinkybių, guodžiame ir gedime kartu su vaiku. Leidžiame jiems prisiminti savo tėvą, esame kartu su jais ir pripažįstame, kad tai, kas įvyko – tragedija. Vaikams, kurie šiandien praranda teisę į motiną ar tėvą, nes suaugusiųjų troškimai iškeliami aukščiau jų teisių, sakoma: „tai yra progresas“. Iš tiesų, tai – neteisybė.“
