„O kuo jūs mane laikote?“, – klausia Jėzus savo mokinių. Kaip į šį esminį, didįjį gyvenimo klausimą, kurį Viešpats užduoda kiekvienam iš mūsų, atsako Petras ir Paulius, išties mylėję Viešpatį, Bažnyčios tikėjimo kolonos, birželio 29 iškilmės, skirtos šiems dviem apaštalams, homilijoje klausė popiežius Pranciškus, vadovavęs Šv. Petro bazilikoje aukotoms Mišioms.
Viešpačiu. Tąsyk į Jėzaus klausimą jis atsakė tiksliai ir nepriekaištingai – „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Tačiau šis atsakymas, pabrėžė Pranciškus, nebuvo abstraktus, teorinis. Skaidrus ir aiškus Petro tikėjimo išpažinimas buvo ilgos ir bendros kelionės, dvasinės brandos vaisius.
Petras seka paskui Viešpatį nuo pat pradžių, nuo pat tos akimirkos, kai vieną rytą prie Galilėjos jūros Viešpats jį pasišaukė, kartu su jo broliu Andriejumi. „Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo“, – pasakoja evangelistas Matas (Mt 4, 20). Petras nesvarstė ar jam apsimoka, bet iš karto leidosi į kelionę, be jokių saugumo garantijų. Neatsitiktinai paskutiniai Jėzaus žodžiai Petrui, apie kuriuos praneša Evangelijos, yra tokie – „Tu sek paskui mane!“ (žr. Jn 21, 22).
Petro gyvenimo ir tikėjimo pavyzdys mums rodo, kad nepakanka nepriekaištingos doktrininės formuluotės atsakant į Viešpaties klausimą – „o tu kuo mane laikai?“ Atsakymas yra sekimas paskui Viešpatį diena po dienos, vis labiau jį pažįstant, mokantis, tampant draugu ir patiriant perkeičiančią meilę.
ka nepriekaištingos doktrininės formuluotės atsakant į Viešpaties klausimą – „o tu kuo mane laikai?“
Apaštalo pavyzdys kviečia Viešpačiu sekti „tuojau“ – neatidėlioti, neskaičiuoti, neišsisukinėti, taip pat ir tokiais pasiteisinimais, kurie atrodo dvasingi – „aš nesu vertas“. Iš tiesų tai velnio suktybė, siekianti pavogti mūsų pasitikėjimą Dievo malone ir kreipianti manyti, kad viskas priklauso nuo mūsų sugebėjimų.
Kvietimas nesibaiminti atsisakyti žemiškųjų garantijų ir leistis paskui Viešpatį: toks yra Petro palikimas Bažnyčiai, norinčiai būti Viešpaties mokine ir Evangelijos tarnaite. Tik taip ji galės kalbėti su visais ir tapti mūsų laikų moterų ir vyrų palydėjimo, artumo ir vilties vieta. Tada ir tie, kurie labai toli ir dažnai žvelgia į mus su nepasitikėjimu ar abejingumu, galės, popiežiaus Benedikto XVI žodžiais, pripažinti: „Bažnyčia yra susitikimo su gyvojo Dievo Sūnumi vieta, todėl ji taip pat yra susitikimo tarp mūsų vieta“.
„Pažvelkime dabar į tautų apaštalą“, – pakvietė apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Vatikane dalyvius popiežius. Jei Petro atsakas buvo sekti paskui Viešpatį, būti jo mokiniu, tai Pauliaus – skelbti Viešpatį, skelbti Evangeliją. Kaip ir Petro, taip ir Pauliaus atveju viskas prasidėjo Viešpaties iniciatyva ir malone.
Pakeliui į Damaską, planuojantį aršų krikščionių persekiojimą, užsisklendusį religiniuose įsitikinimuose, Saulių pasitiko prisikėlęs Jėzus ir apakino jį savo šviesa: tiksliau, ta šviesa padėjo Sauliui suprasti, koks aklas jis buvo iki tol – užsidaręs savo griežtų reikalavimų laikymosi puikybėje. O dabar Jėzuje jis pamatė išganymo paslapties išsipildymą.
Nuo tos akimirkos ir jis atsisako žmogiškų ir religinių saugumo garantijų, leidžiasi per kaimus ir miestus, kerta jūras, ištveria sunkumus ir persekiojimus, kad skelbtų Jėzų Kristų. Ir, rodos, kuo daugiau skelbia, tuo labiau pažįsta Viešpatį. Dievo žodžio skelbimas kitiems padeda ir pačiam Pauliui pažvelgti į Dievo slėpinio gelmę.
Apaštalo Pauliaus pavyzdys rodo, jog atsakymas į Viešpaties klausimą – „kas aš tau?“ – negali apsiriboti intymistiniu, raminančiu religingumu. Apaštalas taip pat mus moko, kad kuo daugiau Viešpatį skelbiame ir liudijime, tuo labiau patys jį pažįstame ir augame tikėjime. Kai skelbiame Evangeliją kitiems, patys evangelizuojame save. Tai, ką duodame kitiems, grįžta mums su kaupu. Tai bendra patirtis.
Todėl ir šiandienos Bažnyčios, kartu su Pauliumi sakančia „vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“, gyvenimo centre turi būti skelbimas. Bažnyčiai skelbimas yra tarsi deguonis kvėpavimui: ji negali gyventi neperduodama Dievo meilės apkabinimo ir Evangelijos džiaugsmo.
„Broliai ir seserys, švenčiame Petro ir Pauliaus iškilmę. Jie atsakė į pagrindinį gyvenimo klausimą – kas man yra Jėzus? – sekdami juo ir skelbdami Evangeliją“, – sakė popiežius Pranciškus. Gražu, pasak jo, būti Bažnyčia, kuri nepaliaujamai mokosi iš Viešpaties. Gražu būti išeinančia Bažnyčia, kurią džiugina ne pasaulio dalykai, o Evangelijos skelbimas ir klausimo apie Dievą sėjimas žmonių širdyse, pačioje Bažnyčioje, šeimose, miestuose, kaiminystėje, visuomenėje, politikoje, ypač ten, kur skurdas, degradacija ir atskirtis.
Homilijos pabaigoje popiežius Pranciškus kreipėsi į naujus arkivyskupus, priimančius palijaus juostą, simbolizuojančią jų bendrystę su Romos bažnyčia, bei į Konstantinopolio ekumeninio patriarchato delegaciją.
„Būkite tokie apaštalai kaip Petras ir Paulius. Būkite mokiniais ir skelbėjais, neškite Evangelijos grožį visur, kartu su visa Dievo tauta“, – arkivyskupams sakė Pranciškus.
„Trokštu nuoširdžiai pasveikinti jus, Ekumeninio patriarchato delegaciją, kurią atsiuntė brangus brolis patriarchas Baltramiejus. Dėkoju už jūsų dalyvavimą, dėkoju jums: eikime pirmyn kartu ir mes, mokydamiesi iš Žodžio ir jį skelbdami, augdami brolybėje. Tegul Petras ir Paulius mus lydi ir užtaria mus visus“, – sakė Šventasis Tėvas.
