Kai kurie šalies dvasininkai feisbuke pasidalina sekmadienio homilijų santraukomis. Šio sekmadienio Evangelijoje girdime Jėzaus palyginimą apie vestuvių pokylį.
“Sekmadienio Evangelija – apie sielos puotą. Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė pats save. Bet pakviestiesiems mieliau buvo visokie blizgučiai nei Tėvo širdies lobis. Dievas nenustojo kviesti ir toliau. Beribis meilės kvietimas. Galiausiai susirinko būrys ne pačių geriausių. Ir tik vienas buvo be vestuvių drabužio. Tai kai akyse neatsispindi Dievo meilė ir dėkingumas. Nes juk tai ir yra Dangaus Karalystė,” – rašo Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios rektorius kun. Algirdas Toliatas.
Kunigas Robertas Urbonavičius, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikaras į Jėzaus palyginimą apie Karaliaus sūnaus vestuves ir nedėkingus svečius, kurių vietas užima kiti žvelgia per Mišių prizmę.
“Pakviestieji vestuvių svečiai, manė, kad jų reikalai yra svarbesni ir nesivargino sudalyvauti karaliaus sūnaus puotoje, tuo užsitraukdami sau pražūtį.
Žvelgiant į šiandienę Vakarų krikščioniškosios kultūros šalių Mišių lankymo sekmadieniais statistiką (nuo 5 iki 20 proc), galima spręsti, kad dauguma katalikų galvoja panašiai, nerasdami laiko ateiti į Dangiškojo Karaliaus puotą, – Šventų Mišių Auką, Kristaus Pokylį.
Jei tikėjimo praktikavimą suvokiame kaip laisvą pasirinkimą, o Mišių lankymas prilygsta apsilankymui pas dantistą, – einame kai jau reikalas prispaudžia, – tuomet mūsų laukia liūdnas, bet teisingas Viešpaties perspėjimas: „daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“
Mūsų gyvenimas ir kasdienybė turi būti formuojamas tikėjimo tiesų, o ne atvirkščiai, kuomet tikėjimo tiesos priderinamos prie mūsų gyvenimo būdo. Toks tikėjimas yra patogus, bet nevaisingas”, – teigia dvasininkas.
Vilniaus dominikonų vienuolyno prioras Jokūbas Marija Goštautas OP kviečia atpažinti šiame palyginime dovaną.
“Pokylis Biblijoje turi absoliutaus neatlyginamumo pobūdį – svetingumo, neatlyginamos dovanos vieta. Užtenka būti pakviestam ir tau bus suteikta viskas, net ir vestuvių rūbas, kurį gausi prie įėjimo.
Kaip tik šis neatlyginamumas leidžia mums suprasti dimensiją, kurią pabrėžė kai kurie pirmųjų amžių Bažnyčios tėvai, kad problema yra tame, jog su nuodėme gimsta kultūra, prieštaraujanti pokyliams. Nes žmogus gimsta ir save pamato ne dovanos ir neatlyginamumo, o TURĖJIMO pokylyje, turėjimo pasaulyje. Nors visa kūrinija yra “nemokamas pokylis”, kuris tiesiog ragina priimti dovanas ir aukoti šlovinimo aukas, tai yra padėkos liturgiją Dievui, nuodėmės mentalitetas sukūrė pasaulį kaip nuosavybę. Tiek, kad pakvietimas į pokylį – pakvietimas priimti dovaną – suerzina tuos, kurie turi kitokių, SAVO reikalų, kitų akimirkų švęsti SAU, jog šis neįprastas jų darbo ritmo ir mentaliteto trikdymas net sukelia norą žudyti…
Kodėl sunku suprasti dovanos mentalitetą? Jei kažką turi, jei dirbi, tai turi atlyginimą, turi uždarbį, turi nuosavybę, turi nuopelną. Ir tai tampa problematiška, nes žmonėms Sandora tapo Įstatymu, o Įstatymas paskirsto nuopelnus ir skelbia TOBULAIS tuos, kurie vykdo nustatytas užduotis. Tačiau trūksta vieno: DŽIAUGSMO! Tiesą sakant, mes Evangelijoje niekada nematome fariziejų ką nors švenčiant…
Džiaugsmas yra tik ten, kur yra neatlyginamumas, kur gausu dovanos kaip nemokamo meilės dovanojimo. Tai visų pirma pokylis, ne valgymas, o buvimas šventėje, veidai ir žvilgsniai, kurie susitinka kaip lygūs, visi dėvi ta patį vestuvių rūbą. Nėra nė vieno, kuris ten būtų už kažkokius nuopelnus. Taigi šventė yra todėl, kad Dieve atrandi, jog kitas skiriasi nuo to, kaip jį pažinojai iki šiol, nes nebėra nuopelnų ar susikurtų įvaizdžių ženklų. Net nuodėmė dovanos akivaizdoje tampa Gailestingumo vieta.
Reikia nusivilkti savo seną, senos mąstysenos rūbą – rūbą, neleidžiantį man Dievo ir Jo Gailestingumo priimti kaip dovanos, ir liepiantį viską užsikariauti, užsidirbti, nusipelnyti, savo jėgomis susikurti “tobulumą”. Todėl tas, kuris įeina su senu rūbu, kuris lieka užsispyręs pagal savo valią ir idėjas, siekdamas ir toliau viską gyvenime užkariauti tik savo jėgomis – net ir šventumą!! -, jis galbūt yra tinkamame kambaryje – galbūt dirba ir tarnauja Bažnyčiai, galbūt Dievo vardu -, bet ne su tuo rūbu, ne ta ŠIRDIMI”, – baigia savo mintis apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios Vilniuje vadovas.