Skelbiame šv. Faustinos dienoraščio ištrauką apie dvasinį vadovavimą.
937 Užsiminsiu dar žodžiu apie savo dvasios vadovą. Keistas dalykas, kad yra taip mažai tokių kunigų, kurie moka į sielą įlieti stiprybės ir drąsos, ir jėgos, kad siela nevargdama visada eina pirmyn. Taip vadovaujama siela, net silpnoms jėgoms esant, daug gali nuveikti Dievo garbei. Ir pažinau čia vieną paslaptį, tai yra kad nuodėmklausys arba vadovas neniekina mažų dalykų, kuriuos jam pateikia siela. O kai siela pastebės, kad yra kontroliuojama, pradeda lavintis ir nepraleidžia mažiausios galimybės dorybei, ir taip pat vengia mažiausių klaidų- ir iš to lyg iš smulkių akmenukų kyla nuostabi sielos (286) šventykla. Ir atvirkščiai: jei siela pastebės, kad nuodėmklausys nekreipia dėmesio į šiuos mažus dalykus, ir ji pradeda į juos nekreipti dėmesio, nustos apie juos pasakoti nuodėmklausiui, dar blogiau – pradės apsileisti mažuose dalykuose – ir taip, užuot ėjusi į priekį, eina pamažu atgal. Ir siela apsižiūrės tik tada, kai jau įsitrauks į didesnius dalykus, ir dabar iškyla rimtas klausimas – ar tai yra jos kaltė? Ar jos, ar nuodėmklausio arba vadovo?
Čia veikiau kalbu apie vadovą. Man atrodo, kad visa kaltė turi atitekti neišmintingam vadovui; o sielai priskirtina tik tokia klaida, kad pati pasirinko vadovą. Vadovas galėjo teisingai vesti sielą Dievo valios keliais į šventumą.
938 Siela privalo ilgesnį laiką karštai melsti vadovo ir prašyti Dievo, kad pats teiktųsi jai išrinkti sielos vadovą. Kas prasidėjo su Dievu – bus Dievo, o kas prasidėjo grynai žmogiškai – bus žmogiška. Dievas yra toks gailestingas, kad – norėdamas (287) sielai padėti – pats paskiria sielai tokį dvasios vadą ir duos sielai šviesos, kad tai yra tas, kuriam ji turi atsiskleisti — slapčiausias sielos gelmes, taip kaip Viešpačiui Jėzui. O kai siela apsvarstys ir pažins, kad visam tam vadovavo Dievas, tegul karštai prašo Dievą, kad jam Dievas suteiktų daug Šviesos pažinti jos sielą ir tegul nekeičia tokio vadovo, nebent dėl rimto dalyko. Kaip prieš pasirinkdama vadovą daug ir karštai meldėsi, kad pažintų Dievo valią, taip ir norėdama jį pakeisti tegul meldžiasi daug ir karštai, ar iš tiesų yra Dievo valia, kad jį paliktų ir pasirinktų kitą. Jei šiuo atžvilgiu nėra aiškios Dievo valios, tai tegul nekeičia, nes pati siela netoli tenueis, o šėtonas tik ir nori, kad šventumo siekianti siela pati sau vadovautų, o tada nėra nė kalbos, kad jį pasiektų.
939 Išimtis yra ta siela, kuriai pats Dievas tiesiogiai vadovauja, bet vadovas tai iškart (288) pastebės, kad ši siela yra paties Dievo vedama. Dievas duos jam tai suprasti aiškiai ir tiesiai, o šią sielą vadovas turi dar griežčiau kontroliuoti negu kitą. Šiuo atveju vadovas ne tiek vadovauja ir nurodo kelius, kuriais siela turi eiti, o veikiau vertina ir patvirtina, kad siela eina geru keliu ir jai vadovauja gera dvasia. Šiuo atveju vadovas privalo būti ne tik šventas, bet ir patyręs bei išmintingas, o siela jo nuomonę privalo vertinti labiau nei paties Dievo, nes tada bus apsaugota nuo klaidų ir nukrypimų. Sielą kuri neatiduotų šių įkvėpimų griežtai kontroliuoti Bažnyčiai, tai yra vadovui, taip leidžia suprast, kad ją veda bloga dvasia. Šiuo atžvilgiu vadovas turi būti labai atsargus ir išbandyti sielą klusnumu. Šėtonas gali dangstytis net nuolankumo apsiaustu, bet klusnumo apsiausto jis apsivilkti negali, (289) ir čia pasimato visas jo darbas; bet nuodėmklausys neturi pernelyg bijoti tokios sielos, nes jei Dievas tokią išskirtinę sielą atiduoda jo globai, tai duoda jam daug dieviškos šviesos jos atžvilgiu, nes kitaip kaip galėtų teisingai spręsti tokius didelius slėpinius, kurie yra tarp sielos ir Dievo.
940 Šiuo atžvilgiu pati daug iškentėjau ir buvau stipriai išbandyta. Todėl rašau tik tai, ką pati patyriau. Daug devyndienių ir maldų, ir atgailų atlikau, kol Dievas man atsiuntė kunigą kuris suprato mano sielą. Kur kas daugiau būtų šventų sielų, jei būtų daugiau patyrusių ir šventų vadovų. Ne viena nuoširdžiai šventumo siekianti siela nesugeba susitvarkyti, kai ateina išbandymų akimirkos, ir apleidžia tobulumo kelią. O Jėzau, duok mums uolių ir šventų kunigų.
941 O, didele kunigo garbe, bet ir didele kunigo atsakomybe. Daug tau duota, o kunige, bet ir daug iš tavęs bus pareikalauta…
