Liturgijoje skelbiama, kad Dievas yra triskart šventas; Kristus joje vadinamas „solus sanctus“ (vienintelis šventas); be to, minimos šventųjų šventės. Taip pat kalbame apie šventąją Evangeliją, šventąją (didžiąją) savaitę; ir mes patys esame kviečiami tapti šventais. Taigi šventumas išryškėja kaip įvairialypė tikrovė, visų pirma susijusi su Dievo slėpiniu, bet taip pat su kultu ir morale; jis apima sakralumo ir tyrumo sampratas, tačiau jas pranoksta. Viena vertus, šventumas atrodo nepasiekiamas ir taikytinas tik Dievui, tačiau nuolatos priskiriamas ir kūriniams.
Semitiškas žodis „qôdès“ – šventas dalykas, šventumas – kyla iš šaknies, kuri tikriausiai reiškia „atkirsti, atskirti“. Iš karto kyla mintis apie atskyrimą nuo to, kas sekuliaru; taigi, šventi dalykai yra tokie, prie kurių priartėjama ir prisiliečiama tik laikantis tam tikro ritualinio švarumo. Šiuose dinamiškuose, slėpinio ir didybės gaubiamuose dalykuose galime įžvelgti kažką antgamtiška, jie mumyse sukelia sumišusį siaubo ir susižavėjimo jausmą, verčiantį žmogų suvokti savo menkumą šventybės akivaizdoje.
Senasis Testamentas
I. Dievas yra šventas, Jis apsireiškia esąs šventas
Dievo šventumas nepasiekiamas žmogui. Kad žmogus jį atpažintų, Dievas turi save „pašventinti“, tai yra „pasirodyti, kad yra šventas“, apsireikšti šlovėje. Sukūrimas, teofanijos, išmėginimai, bausmės, negandos (Sk 20, 1–13; Ez 38, 21–23), tačiau taip pat stebuklinga globa ar netikėtas išlaisvinimas atskleidžia, kokia prasme Dievas yra šventas.
Jahvės šventumas pirmiausia apreiškiamas per didingą teofaniją prie Sinajaus kalno (Iš 19, 3–20), tai tarsi paslaptinga ir kartu gąsdinanti galia, pasirengusi sunaikinti bet kurį, kas drįs prisiartinti (1 Sam 6, 19–20), tačiau galinti palaiminti tuos, kurie priima Sandoros skrynią (2 Sam 6, 7–11). Dievo šventumo nesupainiosi su dieviškuoju transcendentalumu ar Dievo pykčiu, kadangi jis pasireiškia ir per meilę bei atleidimą: „Nebausiu tavęs degančiu įniršiu… nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų.“ (Oz 11, 9)
Šventykloje Jahvė pasirodo Izaijui kaip begalinės didybės Karalius, kaip Kūrėjas, kurio šlovė pripildo visą žemę, kaip reikalaujantis garbinimo, kurį tik serafimai gali išreikšti. Tačiau net jie nėra pakankamai šventi, kad galėtų žvelgti Jam į veidą, o žmogus, Jį pamatęs, net negali likti gyvas (Iz 6, 1–5; Iš 33, 18–23). Vis dėlto šis nepasiekiamas Dievas pats sumažina atstumą tarp savęs ir kūrinių: Jis yra „Izraelio Šventasis“, tautos, su kuria susivienijo sudarydamas Sandorą, džiaugsmas, jėga, atrama, išgelbėjimas, atpirkimas (Iz 10, 20; 17, 7; 41, 14–20). Taigi Dievo šventumo samprata nesusiaurinama į tai, kas yra transcendentiška ir atskirta nuo šiapusybės, Dievo šventumas apima visa tai, kas susiję su dieviškąją gausa ir gyvybe, galia ir gerumu. Jis yra daugiau nei viena iš Dievo savybių, jis apibūdina, kas yra Dievas. Nuo šiol Jo vardas yra šventas (Ps 33, 21; Am 2, 7; plg. Iš 3, 14), Jahvė prisiekia savo šventumu (Am 4, 2). Pačioje kalboje atsispindi šis įsitikinimas, nes neturima būdvardžio „dieviškas“, o žodžiai „Jahvė“ ir „Šventasis“ laikomi sinonimais (Ps 71, 22; Iz 5, 24; Hab 3, 3).
II. Dievas nori pagarbos savo šventumui
Dievas nesidalija savo išimtine teise į garbinimą ir paklusnumą; Jis nori būti pripažįstamas šventu, laikomas vieninteliu Dievu, nori per žmones parodyti savo paties šventumą. Jis skrupulingai nustato aukojimo taisykles (Kun 1–7) ir dalyvaujant apeigose būtino švarumo sąlygas (Kun 12–15), reikalauja, kad Jo vardas nebūtų paniekintas (Kun 22, 32), tam, kad tinkamai švenčiant liturgiją suspindėtų Jo šlovė (Kun 9, 6–23; 1 Kar 8, 10–12; plg. Kun 10, 1–3; 1 Sam 2, 17; 3, 11–13) ir būtų aukštinama Jo didybė. Tačiau šios apeigos turi vertę tik tuo atveju, jei išreiškia paklusnumą Įstatymui (Kun 22, 3 ir toliau), gilų tikėjimą (Įst 10, 12), asmeninį šlovinimą (Ps 99, 3–9): būtent tai reiškia bijoti Dievo ir gerbti Jo šventumą (Iz 8, 13).
III. Dievas pašventina, perduoda savo šventumą
1. Šventumas ir pašventinimas (konsekracija). Nustatydamas apeigų tvarką, per kurią Jis apreiškia savo šventumą, Jahvė nurodė turįs išskirtinę teisę į vietas (šventa žemė, maldos namai, šventykla), asmenis (kunigai, levitai, pirmagimiai, nazirai, pranašai), daiktus (atnašos, kulto drabužiai ir indai), laikotarpius (šabas, jubiliejiniai metai), kurie Jam pašvenčiami konkrečiomis apeigomis (atnašavimas, aukojimas, dedikacija, patepimas aliejumi, apšlakstymas krauju) ir dėl to draudžiama juos naudoti profaniškiems tikslams. Todėl levitai net negali pažvelgti į Sandoros skrynią (Sk 4, 1.20); šabas neturi būti „išniekintas“ (Ez 20, 12–24); kunigams nustatytos ypatingos, daug griežtesnės nei visiems kitiems, elgesio taisyklės (Kun 21).
Visi šie dalykai yra šventi, bet jų šventumo laipsnis nevienodas, priklauso nuo to, koks ryšys juos sieja su Dievu. Pašventintųjų asmenų ir daiktų šventumas kitokios prigimties nei Dievo šventumas. Priešingai nei persiduodantis nešvarumas (Kun 11, 31; 15, 4–27), šventumas neįgyjamas automatiškai, savaime, vos susidūrus su dieviškuoju šventumu. Jis kyla iš laisvo Dievo sprendimo, įgyvendinamo per Jo įsakus, per Jo nustatytas apeigas. Begalinis atstumas, skiriantis pašventintuosius nuo dieviškojo šventumo (Job 15, 15), išreiškiamas apeigose: net vyriausiasis kunigas tik kartą metuose, atlikęs smulkmeniškus apsivalymo reikalavimus, gali įžengti į Šventų Švenčiausiąją vietą (Kun 16, 1–16). Todėl reikia skirti tikrąjį šventumą, būdingą tik Dievui, ir šventumo įspaudą, kuriuo tam tikri asmenys ar daiktai atitraukiami iš sekuliarios erdvės ir tampa tarpininkais, slepiančiais ir tuo pačiu atskleidžiančiais Dievo šventumą.
2. Šventoji tauta. Išrinktoji, iš kitų tautų išskirta tauta – Izraelis – tampa ypatinga Dievo nuosavybe, kunigų tauta, „šventa tauta“. Dėl nepaaiškinamos meilės Dievas gyvena savo tautoje ir keliauja su ja (Iš 33, 12–17); apsireiškia jai debesyje, Sandoros skrynioje, šventykloje; Jo šlovė lydi ją net tremtyje (Ez 1, 1–28): „Aš esu Šventasis tarp jūsų.“ (Oz 11, 9) Per šį veiklų Dievo artumą tautai suteikiamas šventumas, kuris yra daugiau nei apeiginis – jai suteikiamas kilnumas, reikalaujantis iš jos gyventi šventai. Būtent norėdamas padaryti tautą šventą Jahvė paskelbia jai savo įsakymus (Kun 22, 31–33). Į laisvą Dievo, norinčio, kad tauta būtų šventa, pasirinkimą Izraelis turi atsiliepti savo šventėjimu:
1. Visų pirma jis turi apsivalyti, tai yra, prieš dalyvaudama teofanijoje ar apeigose, tauta turi nusiplauti visas dėmes, nes jos nesuderinamos su Dievo šventumu (Iš 19, 10–15). Tačiau galiausiai tik pats Dievas nutyrina tautą kraujo auka (Kun 17, 11) arba nuvalydamas jos širdį (Ps 51).
Reikia skirti tikrąjį šventumą, būdingą tik Dievui, ir šventumo įspaudą, kuriuo tam tikri asmenys ar daiktai atitraukiami iš sekuliarios erdvės ir tampa tarpininkais, slepiančiais ir tuo pačiu atskleidžiančiais Dievo šventumą.
2. Pranašų ir Pakartoto įstatymo knygose be perstojo kartojama, kad norint patikti Dievui neužtenka aukų už nuodėmes, reikia teisingumo, paklusnumo ir meilės (Iz 1, 4–20; Įst 6, 4–9). Todėl įsakymas: „Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2; 20, 26) turi būti suprantamas ne tik kaip apeiginio švarumo laikymasis, bet kaip šventumas, išgyvenamas laikantis gausių ne tik apeigoms, bet ir šeimos, socialiniam, ekonominiam gyvenimui taikomų nuostatų, pateiktų įvairiuose įsakymų rinkiniuose (plg. Kun 17–26).
3. Galiausiai žmonių šventėjimas turi būti nuolatinis; tik tuos bus galima vadinti „šventais“, kurie bus įveikę išmėginimus ir pateks į eschatologinę karalystę (Dan 7, 18–22). Tai bus išmintingieji, pagarbiai bijoję Jahvės (Ps 34,10), „mažas likutis“ išlikusiųjų Sione, tie, kurie bus „įrašyti gyventi“ (Iz 4, 3).
Naujasis Testamentas
Apaštalų bendruomenė perėmė Senojo Testamento mokymą ir žodyną. Tačiau vis dėlto grynai naujatestamentinės šventumo sampratos pagrindas greičiausiai yra Sekminės, Dievo Dvasios apsireiškimas.
I. Jėzus, Šventasis
Kristaus šventumas savo esme susijęs su Jo dieviškąja sūnyste ir Šventosios Dvasios buvimu Jame: „Pradėtas iš Šventosios Dvasios, Jis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (plg. Lk 1, 35; Mt 1, 18). Jonui krikštijant, „mylimasis Sūnus“ gauna Šventosios Dvasios patepimą (Apd 10, 38; Lk 3, 22). Jis išvaro netyrąsias dvasias, o šios Jį skelbia esant „Dievo šventuoju“ arba „Dievo Sūnumi“ (Mk 1, 24; 3, 11), šie du titulai nuo šiol yra lygiaverčiai (Jn 6, 69; plg. Mt 16, 16). „Pripildytas Šventosios Dvasios“ (Lk 4, 1) Kristus apreiškia save savo darbais; stebuklai ir pamokymai yra ne tiek susižavėjimą keliantys galios ženklai, kiek Jo šventumo ženklai; Jo akivaizdoje jaučiamės nusidėjėliai, kaip įprasta Dievo akivaizdoje (Lk 5, 8; plg. Iz 6, 5).
Kristaus šventumas yra visai kitos kategorijos nei grynai santykinis Senojo Testamento šventųjų veikėjų šventumas; Kristaus šventumas tapatus Dievo, Jo Šventojo Tėvo, šventumui (Jn 17, 11): tokia pati dvasios galia, tokie pat stebuklingi apsireiškimai, tokia pati slėpininga gelmė; šio šventumo skatinamas Jis taip myli savuosius, kad net perduoda jiems iš Tėvo gautą šlovę ir pasiaukoja už juos; tokiu būdu Jis pasirodo esąs šventas: „Aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti…“ (Jn 17, 19–24)
II. Kristus pašventina krikščionis
Skirtingai nei Senojo Testamento aukos ir apeigos, kurios tik išoriškai apvalo žydus (Žyd 9, 11–14; 10, 10), Kristaus auka pašventina tikinčiuosius tiesa (Jn 17, 19), iš tiesų perduodama jiems šventumą. Krikščionys tikrai dalyvauja prisikėlusiojo Kristaus gyvenime per tikėjimą ir krikštą, davusį jiems „Šventojo patepimą“ (1 Kor 1, 30; Ef 5, 26; 1 Jn 2, 20). Jie taip pat yra „šventieji Kristuje“ (1 Kor 1, 2; Fil 1, 1) dėl Šventosios Dvasios buvimo juose (1 Kor 3, 16–17; Ef 2, 22); jie jau yra pakrikštyti Šventąja Dvasia, kaip Jonas Krikštytojas buvo skelbęs (Lk 3, 16; Apd 1, 5; 11, 16).
III. Šventoji Dvasia
Taigi, pagrindinis veikėjas pašventinant krikščionis yra Šventoji Dvasia; Ji apipila pirmąsias bendruomenes savo dovanomis ir malonėmis. Tačiau Jos veikimas Bažnyčioje yra kitoks nei Dievo Dvasios veikimas Senajame Testamente. Ji išliejama taip plačiai ir visuotinai, jog tai yra ženklas, kad Kristaus prisikėlimu buvo įgyvendinti Mesijo laikai (Apd 2, 16–38). Kita vertus, Jos atėjimas susijęs su krikštu ir tikėjimu mirusio bei prisikėlusio Jėzaus slėpiniu (Apd 2, 38; 10, 47; 19, 1–7). Jos buvimas yra nuolatinis, todėl Paulius teigia, kad atpirktieji yra „Šventosios Dvasios šventovė“, „Dievo šventovė“ (1 Kor 6, 11. 20; plg. 3, 16–17), ir kad jie gyvena tikroje bendrystėje su Ja (2 Kor 13, 13). Ir kadangi „visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“ (Rom 8, 14–17), krikščionys nebėra tik laikinai Dvasios veikiami pranašai (Lk 1, 15; 7, 28), bet Dievo vaikai, visuomet savyje nešiojantys dieviškojo šventumo šaltinį.
Pagrindinis veikėjas pašventinant krikščionis yra Šventoji Dvasia.
IV. Šventieji
Žodis „šventasis“ Senajame Testamente buvo vartojamas išimtine prasme: jis taikytas eschatologinių laikų išrinktiesiems. Naujajame Testamente juo vadinami krikščionys. Iš pradžių jis buvo taikytas ankstyvajai Jeruzalės bendruomenei ir visų pirma nedidelei Sekmines patyrusiai grupelei (Apd 9, 13; 1 Kor 16, 1; Ef 3, 5), paskui apėmė visus Judėjoje gyvenusius brolius (Apd 9, 31–41), o vėliau – ir visus tikinčiuosius (Rom 16, 2; 2 Kor 1, 1; 13, 12). Iš tiesų per Šventąją Dvasią krikščionis dalyvauja pačiame dieviškajame šventume. Būdami tikra „šventoji tauta“ ir „karališkoji kunigystė“, statydindamiesi į šventovę (1 Pt 2, 9; Ef 2, 21), krikščionys turi iš tikro garbinti Dievą, atnašaudami save kartu su Kristumi kaip „šventąją auką“ (Rom 12, 1; 15, 16; Fil 2, 17).
Galiausiai krikščionių šventumas, kuriam jie yra pašaukti (Rom 1, 7; 1 Kor 1, 2), reikalauja atsižadėti nuodėmės ir pagoniškų papročių (1 Tes 4, 3): jie turi vadovautis „iš Dievo einančiu šventumu, o ne kūniška išmintimi“ (2 Kor 1, 12; plg. 1 Kor 6, 9–11; Ef 4, 30 – 5, 1; Tit 3, 4–7; Rom 6, 19). Šis reikalavimas gyventi šventai yra bet kokios krikščioniškos asketinės tradicijos pagrindas; jis remiasi ne išorinio įstatymo idealizavimu, tačiau tuo, jog „Kristaus pagautas“ krikščionis turi „vienytis su Jo kentėjimais ir mirtimi, kad pasiektų prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 10–14).
Jau įgytas Dievo šventumas tebekovoja su nuodėme. Dar neatėjo laikai, kai „teisieji teis pasaulį“ (1 Kor 6, 2–3). Šventieji dar turi šventėti, kad būtų pasiruošę antrajam Kristaus atėjimui (1 Tes 3, 13; Apr 22, 11). Tą dieną pasirodys naujoji Jeruzalė, „šventasis miestas“ (Apr 21, 2), kuriame žydės Gyvybės medis ir iš kur bus pašalinta visa tai, kas netyra ir nesakralu (Apr 21–22; plg. Zch 14, 20–21); ir Viešpats Jėzus bus pašlovintas savo šventuosiuose (2 Tes 1, 10; 2, 14).
