Lietuvoje viešėjusi Jungtinių Tautų (JT) Generalinio Sekretoriaus Specialioji įgaliotinė smurto prieš vaikus klausimais ministerijų planuose pasigedo vientisumo, praneša Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA).
Birželio 5d. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje (po ilgo laiko) vyko gyvas bendras Tarybos ir Šeimos politikos Komisijos posėdis.
Jame dalyvavo birželio 5-7 d. į Lietuvos Respubliką vizito atvykusi Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus Specialioji įgaliotinė smurto prieš vaikus klausimais dr. Najat Maalla M’jid.
Vizito tikslas buvo identifikuoti Lietuvos gerąją praktiką, tobulintinas sritis ir pateikti konstruktyvias bei konkrečias rekomendacijas smurto prieš vaikus srityje.
Dar 2005 m. socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu buvo įsteigta Tarpžinybinė vaiko gerovės taryba (toliau – Taryba).
Ji įkurta siekiant, kad didėtų Lietuvos vaikų gerovė, o valstybės, savivaldybių institucijos ir įstaigos bei nevyriausybinės organizacijos glaudžiai bendradarbiautų vaiko gerovės srityje, dalintųsi savo žiniomis bei patirtimi, išklausytų vaikų nuomonę nagrinėjant jiems aktualius klausimus.
Atsižvelgiant į Tarybos svarbą kuriant vaiko gerovės politiką šalyje, nuo 2005 m. prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikusi Taryba 2018 m. buvo priskirta prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Ją sudaro Lietuvos moksleivių sąjungos, savivaldybių, ministerijų, nevyriausybinių organizacijų bei Lygių teisių kontrolieriaus tarnybos atstovai, kurie kartu turėtų spręsti su vaiko gerove, vaiko teisių įgyvendinimu ir jų apsauga susijusius klausimus, ieškoti sprendimų, kaip pasirengti aktualiems iššūkiams vaiko gerovės srityje.
Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) taip pat turi atstovą šioje taryboje.
NŠTA pasakoja, kad viešnia Lietuvoje norėjo suprasti, „kaip mes gyvename, ar yra užtikrinamas paslaugų grandinės tęstinumas, nes jei viena grandis neveikia, dažniausiai neveikia ir visa kita; kėlė klausimą dėl skirtingų migrantų statusų – ukrainiečių ir kitų; domėjosi sveikatos aspektais mūsų švietimo sistemoje, ypač patyčiomis, taip pat ir internetinėmis; kaip veikia medicininė ir psichologinė pagalba mokykloje, kaip pastebimos problemos. Klausė, kokios pagalbos reikėtų iš jos, kaip ji galėtų savo įtaką panaudoti ir ką paveikti, kad spręstųsi vaikų gerovės klausimai”.
NŠTA pranešime pasakojama, kad posėdyje pristatytas Vaiko garantijų sistemos įgyvendinimo 2023–2030 metais Lietuvoje veiksmų planas bei Tarybos ir Komisijos veikla.
JT įgaliotinė pasitikslino, kad Lietuvos Tarpžinybinės vaiko gerovės tarybos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio.
Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narys Emilis Mikulskis pasidalino moksleivių nuomone, paremta jų darytomis apklausomis, apie vaikams blogus ir gerus dalykus. Blogai, kad švietimo reformos dažnai remiasi kiekybiniais, o ne kokybiniais rodikliais.
E. Mikulskis atkreipė dėmesį, kad narkotinių medžiagų prevencinės programos Lietuvos mokyklose primena piešimo konkursus, užsiminė ir apie emocinius, gal iš sovietmečio ateinančius, sužeidimus, kai smurtas atrodo būdas spręsti problemas. Kaip teigiamą dalyką ji išskyrė neįgaliųjų integraciją į mokyklas.
Apie prevencines programas trumpai pasisakė ir ŠMSM atstovė.
Ji atsakė į dr. Najat Maalla M’jid prašymą patikslinti, ką mes vadiname prevencija, nes galime ją skirtingai suprasti, ir pateikė keletą prevencijos pavyzdžių…
SAM viceministrė Danguolė Jankauskienė pasidalino informacija apie psichikos sveikatos centrų darbą Lietuvoje, atkreipė dėmesį į tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumus, kurie gana dažnai turi konkurencijos atspalvį.
NŠTA atstovė dr. Indrė Gajdosikienė atkreipė dėmesį į Pasaulio vertybių tyrimų rezultatus.
Pas mus, anot jos, per visus nepriklausomybės metus gana stabiliai laikosi išlikimo visuomenės vertybės, kurioms yra būdingas nepasitikėjimas, nusilenkimas jėgai, dėl to bendradarbiauti yra ypač sunku.
„Daug sužeistumo – apie tai kalba paauglių smurtas prieš kitus paauglius; laiku negauta pagalba suaugusių atveju irgi dažnai pasireiškia smurtu ar priklausomybėmis. O gilesnių smurto priežasčių nelabai ir ieškome… Vis reaguojame kaip į gaisrą, nors smurtaujama gal 9 metus…. Tada nutinka, taip, kad vaikai iš šeimos paimami, grąžinami, vėl atimami ir vėl atiduodami tėvams. O ar pagalvojame, ką tada išgyvena vaikas?! Kažkada valstybės pagalba buvo teikiama tik nedideliam skaičiui labiausiai pažeistų šeimų”.
NŠTA pranešime rašoma: „Šiandien valstybėje turime 40-60 proc. besiskiriančių šeimų. Ar pagalvojame ką išgyvena tų šeimų vaikai? Vis dar kai didelę dalį pagalbos šeimai per atvejo vadybą sudaro besiskiriančios šeimos, dažniausiai dirbama su vienu iš tėvų (ne su abiem kartu tam, kad jie vaiko labui galėtų susikalbėti) ir vaikas lieka kažkaip užmirštas. Negana to, yra situacijų, kai vietoj to, jog būtų pasirenkama vaikui tinkanti globos forma, savivaldybė gali nutarti, jog tai per brangu ir taip spausti vaiko teisių specialistus nepaisyti vaiko interesų”.
NŠTA atstovė atkreipia dėmesį, kad „tokiame kontekste valstybės įstaigoms reikėtų elgtis be galo atsargiai, kad smurto nedidintų – juk agresija yra vienas iš atsakų į smurtinį elgesį. Kaip turėtume elgtis, kad nepultume?
Pasak pranešimo, SAM viceministrė pastebėjo, kad esame verti savo politikų – visuomenės nariai yra silpni, nesidomi politika ir nieko iš pačių rinktų politikų nereikalauja. Viešnia į tai atsakė, jog turime galimybę auginti savo rinkėjus, ugdyti juos kaip partnerius – nuolat juos kviestis, jų klausytis, parodyti, kad jie mums yra svarbūs…
Taip pat pasakojama, kad SAM ir SADM Ministerijų atstovai kalbėjo ir apie „dvi sistemas“: savivaldybių ir valstybės lygmenį. Čia susiduriame ne tik su skirtingu finansavimu, bet labai dažnai į socialines problemas yra žiūrima iš skirtingų kampų.
Tačiau Šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupės vadovė Kristina Stepanova (SADM) pabrėžė, kad turime atskirti ministerijų ir savivaldybių vaidmenis – negalima pasiduoti savivaldybių „mes nemokame, padarykite jūs“ požiūriui, nes tada ministerijos perima savivaldybių funkcijas ir neatlieka savųjų.
Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus Specialioji įgaliotinė smurto prieš vaikus klausimais suprato, kad mūsų valstybėje pagalba nėra vaikocentrinė. Tą ypač akcentavo ir moksleivių atstovas Emilis. Taip pat buvo keltas klausimas, kieno atsakomybė yra priimti sprendimus. Kaip pasiekti, kad savivaldybės politikai dirbtų atsakingiau? Viešnia pasidalino savo gimtojo Maroko patirtimi: ten yra stiprios šeimų organizacijos – mums taip pat reikia stipraus politinio atstovavimo, jei norime pasiekti, kad mūsų idėjos veiktų.
Dr. Najat Maalla M’jid susidarė įspūdis, jog lietuviams labai trūksta priklausymo kažkam jausmo. Ypač tai yra svarbu kalbant apie jaunuolių, buvusių atskirtyje, integraciją į visuomenę. Jie turi jausti, kad priklauso visuomenei / grupei, kad jie kažkam rūpi, kad yra svarbūs. Atkreiptas dėmesys į tai, kad jei nėra visos paslaugų grandinės, tai sąmoningumo didinimas kokiais nors klausimais gali būti ir blogiau, nei be jo: žmonės pradeda ieškoti pagalbos, jos nėra, ir labai nusiviliama.
Tačiau vis tik labiausiai, pasak pranešimo, įgaliota JT atstovė tarp daugelio įvairių ministerijų reikalingų ir gerų planų pasigedo vientisumo – kaip jie susiję, kas realiai gali būti padaroma, kaip bus matuojami rezultatai? Labai pritrūko vieno dokumento, kuriame būtų surašyta, koks planas, kas atsakingi, kokios sumos pinigų reikia, koks planuojamas tęstinumas.
Vertybiniais klausimais JT atstovė kalbėjo gana atsargiai – daug ką palikdama „kas jums svarbu; kaip jūs norite“, bet labai „pabadė“ į daugelį mums aktualių problemų, kylančių iš skirtingų požiūrių ir elementaraus nesusikalbėjimo.
Turime atvirai prisipažinti, kad problemų turime daug. Tačiau pradėti reikėtų nuo kurios nors vienos konkrečios pagaliau pasiryžus išspręsti ją iki galo. NŠTA vardu dėkojame Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus Specialiajai įgaliotinei smurto prieš vaikus klausimais dr. Najat Maalla M’jid už įdomų, padrąsinantį ir viltingą susitikimą.
