Psichologas ir rašytojas Jordanas Petersonas interviu „EWTN News In Depth” kalbėjo apie Velykas kaip apie „pagrindinę žmonijos istoriją” likus kelioms valandoms iki jo žmonos Tammy prisijungimo prie Katalikų Bažnyčios per Velykas Šv. Rožinio bažnyčioje Toronte (Kanada).
Tammy Peterson (Tamės Peterson) tikėjimas susiformavo kalbant rožinį, jai kovojant su reta vėžio forma. Petersonas yra žinomas dėl savo biblinių paskaitų, ypač apie Pradžios ir Išėjimo knygas, kurios dažnai patinka tiek krikščionims, tiek pasauliečiams klausytojams.
EWTN naujienų korespondento Colmo Flynno (Kolmo Flino) paklaustas, ką mano apie krikščioniškąją Velykų žinią, Petersonas atsakė, kad tai „pagrindinė žmonijos istorija”.
„Kalbėsiu apie ją iš psichologinės pusės ir papasakosiu apie literatūrinius atgarsius, – sakė jis. – Tai pasakojimo apie drakoną ir lobį, kuris yra seniausias mūsų pasakojimas, variantas. Tam tikra pamatine prasme tai pagrindinė žmonijos istorija – kad tamsiausiose vietose galima rasti tai, kas vertingiausia.”
Petersonas pažymėjo, kad jis „neketina gilintis į teologinius dalykus”, tačiau „kalbant griežtai iš psichologinės pusės”, Velykų istorijoje aprašoma „blogiausia, ką mums gali pateikti gyvenimas ir mirtis”, tačiau vėliau pateikiamas „pažadas”.
„Šios istorijos pažadas yra tas, kad jei ko nors imamasi iš visos širdies, pasekmės yra atperkančios, perkeičiančios ir išganingos, – kalbėjo jis. – Dvasios prisikėlimas, amžinas dvasios prisikėlimas – toks yra pažadas”.
Paklaustas, ką jam reiškia kryžius, Petersonas atsakė, kad „tai taškas, kuriame viskas susijungia”.
„Tai gyvenimo agonija, – tęsė jis. – Su Dievo malone galima sakyti, kad tai gyvenimo triumfas agonijos, piktadarystės akivaizdoje, štai kas tai yra.”
„Būtent tai ir yra dieviškumas; jis neišreiškiamas, nes negali būti iki galo atskleistas. Mažai tikėtina, kad jis bus visiškai atskleistas per visą jūsų egzistenciją, tačiau jis nuolat kviečia žengti jus į priekį, – tęsė jis. – Štai ką reiškia degantis krūmas Mozės pasakojime. Skirtingiems žmonėms jis (dieviškumas, – red. past.) pasirodo skirtingose vietose”.
Paklaustas, ką reiškia matyti, kaip jo žmona prisijungia prie Katalikų Bažnyčios, Petersonas teigė, kad tai „stebuklingas dalykas”.
„Savo žmoną pamilau nuo tos akimirkos, kai ją pamačiau dar būdamas vaikas, – atviravo jis. – Jei ką nors myli, tau skaudu, kai matai, kad jie nukrypsta nuo to, kas tave prie jų traukia. Ir nuo tada, kai ji ėmė stengtis nuodugniau save apšviesti, – o katalikybės tyrinėjimas tam buvo labai svarbus, – ji daug labiau tapo tokia, kokia yra.”
Nors jo žmona tapo katalike, Petersonas sakė, kad jis ir toliau „greičiausiai” neprisijungs prie Bažnyčios. Kai Flynnas paklausė, kas trukdo Petersonui pačiam tapti kataliku, jis atsakė: „Nemanau, kad mane kas nors stabdo. Kiekvienas turi savo likimą.”
Jis teigė, kad tai, ar tai yra jo paties „likimo” dalis, yra „mažai tikėtina”, nes jis, jo žodžiais tariant, „egzistuoja dalykų ribose”.
