Prieš kelerius metus stebėjau, kaip prie Toronto viešosios bibliotekos vyko įnirtingas protestas. Feministė, lyčių kritikos šalininkė Megan Murphy buvo pakviesta kalbėti, o Kanados transseksualų aktyvistai tai vertino kaip aktyvią grėsmę.
Stebėdamas, kaip minia rėkia ir grasina renginio dalyviams, kuriame dalyvauja pranešėja, praktiškai visais klausimais besilaikanti progresyvių pažiūrų, labai sunerimau ir susimąsčiau: Jei taip stipriai jie nekenčia žmogaus, kurio pasaulėžiūra sutampa su jų pasaulėžiūra, kaip stipriai jie nekenčia likusių?
Stebėdamas jų iškreiptus veidus, supratau, kad nėra jokio scenarijaus, pagal kurį šie žmonės kada nors pripažintų, kad klysta. Pavydas yra viena stipriausių neapykantos formų, ir jie niekada nesutiks palikti krikščionių ramybėje, kad šie ramiai augintų savo šeimas. Įtariu, kad net ir tada, kai trans eksperimentas žlugs – o šis procesas jau prasidėjo, – net ir tada jie kerštaudami mus persekios. Kai jie taps impotentais, nevaisingais, fiziškai ir fiziologiškai pažeistais, dėl jų kančių kaltins mus.
Daugeliui translyčių aktyvistų ir translyčių asmenų kaltinti translyčių judėjimą bus neįmanoma. Jau kelerius metus galvoju, kad daugelis jų sieks kaltinti krikščionis ir konservatorius dėl tų pačių padarinių, apie kuriuos mes juos įspėjome nuo pat translytiškumo fenomeno ir masinio lyties disforiją turinčių vaikų medikalizavimo pradžios. Jie kaltins mus ne tik dėl to, kad vykdėme kampaniją prieš lyties keitimą vaikams; jie kaltins mus dėl tų, kuriems buvo atliktos šios operacijos, kančių.
Optimistiškai vertinant transseksualų judėjimo trajektoriją, ideologinis burbulas sprogs, kai savo istorijas pasakojančių transseksualų srautas virs potvynio banga, o žalą padariusius medikus užplūs ieškiniai. Šiam optimizmui yra rimtų priežasčių – nuo to, kad daugelyje Europos šalių atsisakoma vadinamojo “pozityvaus modelio” – lytinio brendimo blokatorių ir skirtingų lyčių hormonų skyrimo, iki reikšmingų ieškinių, tokių kaip Keira Bell iš Jungtinės Karalystės.
ideologinis burbulas sprogs, kai savo istorijas pasakojančių transseksualų srautas virs potvynio banga, o žalą padariusius medikus užplūs ieškiniai
Tačiau, kaip pažymėjau ankstesnėje esė, yra daug žmonių, kurie negalės susitaikyti su tuo, kad jie klydo transseksualumo klausimu, visų pirma tėvai, kurie paskatino savo vaikus keisti lytį, leido jiems vaistus ir registravo juos operacijoms. Yra ir kita grupė – translyčių aktyvistai ir medicinos specialistai, kurie skatino ir vykdė šią politiką. Jiems pripažinti, kad klydo, reiškia pripažinti kaltę, o jų radikalumas neleis padaryti tokios išvados.
Yra požymių, kad kai kurie iš jų jau pradeda stumti šį naratyvą. Pavyzdžiui, daktarė Helen Webberley yra gydytoja ir “GenderGP” – paslaugos, kuri yra tarsi kanalas translyčiams asmenims, įskaitant nepilnamečius, pradėti “transformacijos” procesą, – įkūrėja. Praeityje H. Webberley buvo patekusi į skandalą – iš jos buvo laikinai atimta gydytojo licencija už tai, kad ji teikė vaikams lytinio brendimo blokatorius. Ji neatsiprašinėjo ir teigė, kad jos darbas “gelbsti gyvybes”.
Neseniai Webberley paskelbė pareiškimą X (buvusiame “Twitter”) tinkle, kuriame nurodoma, kad keičiasi naratyvas, kurį translyčių aktyvistai bandys sukurti apie lytį pakeitusius asmenis, kurie savo asmeniniais liudijimais daro didžiulę žalą jų judėjimui ir patikimumui. Webberley rašė:
“Kai transseksualai gailisi savo sprendimo, jie nesako: “Oi, aš suklydau. Aš persigalvojau – aš nebesu transseksualas.” Iš tikrųjų nutinka tai, ką asmeniškai mačiau daugybę kartų per savo karjerą, kad translyčiai žmonės bando atvirai gyventi kaip pageidaujamos lyties atstovai, o diskriminacija, neapykanta ir prievarta, kurios jie sulaukia, nėra to verta. Jie širdyje vis tiek yra transseksualai.
Tačiau atvirai translyčio asmens gyvenimas gali būti sunkus. Ir po gyvenimo pasaulyje, kuris jiems rodo tik prievartą, diskriminaciją ir neapykantą, dažnai lengviau tiesiog grįžti prie slapto gyvenimo kaip translyčiui asmeniui. Detransformacijos atsisakymas nereiškia, kad jie nėra translyčiai. Tai reiškia, kad jų transformacija buvo apgailėtina. Ir tas apgailestavimas kyla dėl šiandieninės visuomenės. Detranzitizacijos rodikliai NIEKADA neturėtų būti naudojami diskutuojant apie translyčių teises. Translyčiai žmonės nekeičia savo nuomonės; jie renkasi saugiausią variantą, kad išgyventų pasaulyje, kuris gali atsisakyti juos priimti.”
Jos pareiškimą labai svarbu įsidėmėti, nes ji kuria naratyvą, kurį jau seniai įtariau: Kad dėl lytį pakeitusių asmenų agonijos kalti ne aktyvistai, chirurgai ir terapeutai, kurie sunaikino jų kūnus ir psichinę sveikatą, o transfobiška visuomenė, kuri atsisakė juos priimti ir taip “privertė” juos grįžti prie savo tikrojo lytiškumo.
Tai klastinga, bet gudri strategija. Lytį pakeitę asmenys, pasakojantys savo apgailestavimo, skausmo ir praradimo istorijas? Nepaisant to, ką jie sako, Webberley teigia, kad jie vis tiek yra transseksualai. Taigi jaunos moterys, gedinčios dėl prarastų krūtų ir vaisingumo, nėra translyčių judėjimo aukos – jos yra aukos tų iš mūsų, kurie priešinasi translyčių judėjimui. Jų apgailestavimas, sako Webberley, reiškia, kad jos norėtų, jog nebūtų “perėjusios” – tačiau jos vis dar yra slaptos transseksualės.
Trumpai tariant, jei trejų metų berniukas apsimeta esąs mergaitė, mes privalome juo patikėti ir nedelsiant jį socialiai pakeisti. Tačiau jei jauna moteris dalijasi savo gyvenimiška patirtimi – kaip per pastaruosius kelerius metus padarė daugybė žmonių – mes, anot Webberley, turime tikėti, kad ji meluoja. Nepaisant to, ką ji sako, ji vis tiek yra transseksualė – ir meluoja todėl, kad tie, kurie priešinasi lyties ideologijai ir lyties keitimui nepilnamečiams, sukūrė visuomenę, kuri neleidžia jai gyventi kaip vyrui. Dėl jos skausmo esame kalti mes.
Nenuvertinkite šios strategijos. Įtariu, kad Webberley naratyvas taps dominuojančiu, nes translyčių aktyvistai siekia neutralizuoti savo stipriausius kritikus – tuos, kurie patyrė numanomas jų ideologijos pasekmes.
Pirmoji jų taktika buvo visiškai ignoruoti de-tranzitininkus; antroji – aiškinti juos kaip marginalinę mažumą, o vienas aktyvistas pažymėjo, kad po kiekvienos operacijos (net kelio operacijos!) tenka šiek tiek gailėtis. Tačiau dabar jų yra per daug, todėl reikia naujo naratyvo. Tas naratyvas yra įžūliai melagingas, bet veiksmingas. Turėtume būti pasirengę į jį reaguoti.
