Priartėjus Albino Luciani (Albino Lučiani), kuris po išrinkimo popiežiumi pasirinko Jono Pauliaus I vardą, beatifikacijai Italijos nacionalinis televizijos transliuotojas paskelbė interviu su kardinolu Pietro Parolinu (Pietro Parolinu), paliesdamas ir šiandienines temas.
„Dėmesys ir rūpestis taika buvo vienas iš svarbiausių jo trumpo pontifikato akcentų“, – pažymėjo kardinolas P. Parolinas, Popiežiaus valstybės sekretorius ir artimiausias popiežiaus Pranciškaus bendradarbis. Jis beje, yra būsimo palaimintojo kraštietis.
Kardinolas P. Parolin pradėjo kunigystei rengtis Piačencos vyskupijoje, vienoje iš Venecijos patriarchato vyskupijų, tuo metu, kai patriarchatui vadovavo A. Luciani, nors asmeniškai jo niekada nesutiko.
Jono Pauliaus I pasisakymai apie taiką, priminė kardinolas P. Parolinas, buvo visų pirma susiję su 1978 metų įvykiais ir svarbiomis derybomis JAV, kurios pasibaigė vadinamaisiais Kemp Deivido susitarimais, lietusiais Izraelį, Egiptą ir Palestiną.
Kreipdamasis į diplomatinį korpusą, pirmajame Urbi et orbi sveikinime, pirmoje Viešpaties angelo maldoje Jonas Paulius I pabrėžė, jog taika yra Bažnyčios ir jo paties širdies centrinis rūpestis. Jis pridūrė, jog tikintieji ne vien dirba dėl taikos, bet ir patiki visas pastangas Viešpačiui.
Jonas Paulius I taip pat pasakė, kad Bažnyčia nesiūlo konkrečių problemų sprendimų, bet dalijasi principine nuostata, dvasiniu nusiteikimu, kuri padeda ištrūkti iš akligatvio, nušviesti didžiąsias pasaulio problemas ir tokiu būdu padėti rasti sprendimą.
Ką galima pasakyti apie Jono Pauliaus I stilių: kokiu ganytoju jis buvo? Artimas paprastiems žmonėms, atidus konkretiems poreikiams, nuolankus, pažymėjo kardinolas P. Parolinas.
Pasak jo, Jonas Paulius I perėmė savo pirmtako Pauliaus VI, enciklikos Populorum progressio apie tautų pažangą autoriaus, perspektyvą, kurioje centrinis dėmesys tenka vargšams, socialinio neteisingumo problemoms, žmonių ir visuomenių gerovei, planetos būklei. Svarbu paminėti, jog skurdą ir tokias jo lemtas problemas, kaip migracija, A. Luciani matė savo vaikystės ir jaunystės aplinkoje. Jis tikrai buvo popiežius, kuris norėjo, kad Bažnyčia tarnautų vargšams.
Kardinolas P. Parolinas priminė Jono Pauliaus I pasakymą apie tai, kokiais bruožais ir dorybėmis turi pasižymėti ganytojas: pirmoji dorybė yra nuolankumas. Antroji – nuolankumas. O trečioji – taip pat nuolankumas. Kaip su ketvirtąją? Vis dar nuolankumas.
Savo asmeniniame ir ganytojiškame gyvenime A. Luciani stengėsi praktikuoti humilitas (nuolankumo) nuostatą ir ją pasirinko savo šūkiu. Niekada nesiekė ir nesitikėjo postų, o paskirtas į svarbias pareigas – priimdavo tai kaip tarnystę. Tokia nuolankumu persmelkta tarnystė yra šio popiežiaus palikimas Bažnyčiai.
Pokalbiui pasisukus apie šiandienines grėsmes taikai, apie karą Ukrainoje, kardinolas P. Parolinas pažymėjo, jog jam labai neramu, kad praėjus ilgiems šešiems mėnesiams, vis dar nėra taikos ir sprendimų derybomis perspektyvos. Šis Rusijos pradėtas karas yra siaubingas, kaip pabrėžta nesename Šventojo Sosto komunikate, kurio stiprūs žodžiai atspindi ir popiežiaus, ir jo asmeninę, ir viso Šventojo Sosto poziciją bei jausmus. Tuo pat metu Šventasis Sostas yra pasirengęs pasiūlyti ir suteikti neutralią erdvę susitikimams ir teisingo bei visapusiško sprendimo, kaip linkėjo Jonas Paulius I Kemp Deivido susitikimo derybininkams, paieškoms. Tokio sprendimo – sprendimo, kuris neužprogramuotų naujų problemų ir konfliktų – pasiekimas, pripažino kardinolas P. Parolinas, šiuo metu atrodo labai sunkus, beveik neįmanomas.
Paklaustas apie JT inspektorių vizitą Zaporižios branduolinėje elektrinėje, kardinolas P. Parolinas pasakė, kad visi žinome kokių pasekmių sulauktume branduolinės katastrofos ir, ypač, branduolinės bombos panaudojimo atveju, jei žengtume žingsnį šia linkme. Įmanoma ir klaida. Todėl Šventasis Sostas ragina vengti bet kokio eskalavimo šiuo klausimu, nes kaip yra kartoję popiežiai nuo Pijaus XII, su taika neprarandame nieko, o kare, kaip šiandien matome – viską.
