Netrukus minėsime Pasaulinę gyvybės dieną. Ta proga norisi prisiminti ir momentą, kuris visai neprisideda prie žmogaus gyvybės apsaugos Lietuvoje, o priešingai ją naikina. Nuo 2023 m. sausio Lietuvoje įteisintas cheminis abortas, kai nėštumas nutraukiamas moteriai išgėrus tam tikras tabletes. Apie problematiškus šio sveikatos apsaugos ministro sprendimo teisinius aspektus ir su sąžinės, įsitikinimų laisve susijusius klausimus kalbamės su konstitucinės teisės specialistu, Ateitininkų federacijos pirmininku Vyčiu Turoniu.
Lietuvoje įteisintas cheminis abortas. Esate teisininkas, viešojoje erdvėje esate teigęs, kad iš teisinės pusės jums tai atrodo problematiškas sprendimas. Kodėl?
– Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už neteisėtą abortą, o Lietuvoje neva teisėti nėštumo nutraukimai yra reguliuojami tik sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Tačiau pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu.
Taigi teisė į abortą Lietuvoje apskritai nėra tinkamai įstatymiškai įtvirtinta – nei kaip sveikatos paslauga, nei kaip asmens teisė. Tuomet atsiranda konkurencija tarp konstitucinių nuostatų, kurios gina žmogaus teisę į gyvybę ir šio poįstatyminio reguliavimo, kuriuo siekiama įtvirtinti teisę į abortą.
Taigi, iš esmės jūs teigiate, kad trisdešimt metų nepriklausomoje Lietuvoje aborto reguliavimas grynai formaliu teisiniu požiūriu yra neteisėtas?
– Taip.
Bet juk tai skandalinga!
– Taip. Ar tokia teisė išvis gali būti, ar net įtvirtinta įstatyme teisė į abortą neprieštarautų Konstitucijai – tai jau konstitucinio diskurso dalis. Neabejotina tai, kad Seimas, norėdamas tokią teisę įtvirtinti, turėtų atsakyti į konstitucinio lygmens klausimą: nuo kada prasideda žmogaus gyvybė. Nežinau ar kas nors šiandien bandytų įrodinėti, kad kelios valandos iki gimimo moters gimdoje yra kažkas kito nei žmogus. Todėl nepakanka susitarti dėl fizinio asmens gimimo momento nustatymo kriterijų. Juk konstatavus, kad nuo tam tikro momento žmogus prasidėjo, iš paties fakto kyla tai, kad Konstitucija jam garantuoja įstatyminę teisės į gyvybės apsaugą. Turime suprasti, kad čia kalbame apie iš prigimties kylančią, o ne iš valstybės malonės garantuojamą, žmogaus teisę.
Deja iš politinio proceso akivaizdu, kad vengiama šį klausimą kelti parlamentiniame lygmenyje, net ir tuomet, kai valdančioji dauguma šiuo klausimu nusiteikusi, sakykime, palankiai. Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys poįstatyminiu aktu dar labiau išplėtė iš sovietmečio paveldėtą abortų reguliavimą, tačiau šis klausimas taip ir nebuvo atneštas į Seimą.
Mano supratimu, blogiausia, jog puikiai suvokiama, kad dabartinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai: konkretiems jos straipsniams ir konstitucinei doktrinai, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams. Abortus leidęs 1994 m. poįstatyminis aktas apskritai neturėjo jokio įstatyminio pagrindo, o naujasis, paskelbtas 2022 m., jau turi nuorodą į įstatymą. Tačiau man asmeniškai gaila tų Sveikatos apsaugos ministerijos teisininkų, kurie turėjo ieškoti įstatymuose ko nors, kas leistų ministrui priimti tokį įsakymą. Įsakyme pateiktas šio poįstatyminio teisės akto teisinis pagrindas išreikštas nuoroda į Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą, bet iš jo net turint labai lakią fantaziją neįmanoma išvesti teisės į abortą. Ten konstatuota, kad sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo reikalavimai yra patvirtinami sveikatos apsaugos ministro įsakymais. Vertinant sistemiškai, šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies tikslas yra atskleisti teisės aktų ir norminių dokumentų, kurie nustato sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, sistemą. Tik tiek ir nieko daugiau.
Taigi ministras netiesiogiai teigia, kad jis gali reglamentuoti abortus vien dėl to, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas referuoja į jam priskirtiną bendro pobūdžio funkciją – patvirtinti paslaugų teikimo sveikatos priežiūros įstaigose reikalavimus. Tai yra visiškas teisinis nihilizmas, nesusipratimas. Todėl šis neva tinkamas teisinis pagrindas nurodytas įsakyme yra tik savęs nuraminimui ar kokiems nors žurnalistams, kurie nepasigilins, nepasižiūrės ir nepaskaitys, apie ką kalbama.
Galbūt galėtumėte plačiau paaiškinti, kodėl vienus dalykus galima reguliuoti tik įstatymais, bet kitus ministras gali sureguliuoti savo įsakymais. Ar galėtumėte paaiškinti šį skirtumą?
– Čia susiduriame su valdžių padalijimu ir teisės aktų hierarchija. Bendriausia prasme, teisės aktų hierarchija reikalinga tam, kad būtų užtikrintas valdžių padalijimas ir įtvirtintas valdžios galių ribojimas. Kad būtų išpildyta tautos valia, kurią tauta išreiškė priimdama Konstituciją, ir tautos atstovų valia, kai jie įgyvendina Konstitucijos jiems patikėtą funkciją. Tauta nusprendė, kad tautos atstovai yra renkami tam, kad leistų įstatymus – teisės aktus, pagal kuriuos gyvename mes visi. Taigi, numatyti konkrečių teisių ir pareigų apimtį valstybėje gali tik tauta tiesiogiai per Konstituciją, per referendumus arba Seimo nariai priimdami įstatymus.
Bet tarp valstybės pareigūnų yra ir kitų asmenų, kurie nebūtinai yra politiškai tiesiogiai atskaitingi tautai. Įstatymų vykdomosios valdžios sprendimų priėmėjai – ministrai – gali būti iš šono pakviesti profesionalai, kurie galbūt net nedalyvavo rinkimuose. Jie prisiima atsakomybę už siaurą, specifinę sritį ir kuruoti ją turi įstatymų rėmuose.
Kai vienas ministras ar net visa Vyriausybė imasi spręsti tai, kam teisėtą galią turi tik Seimas, pažeidžiamas valdžių padalijimo principas. Tai žalinga visai valstybei, nes valdžia – tiek įstatymų leidybos, tiek įgyvendinimo – sutelkiama vienose rankose.
Vakarų civilizacijos istorija parodė, kad valdžios sutelkimas vienose rankose dažnai turi blogų pasekmių visuomenei, į kurią ta valdžia nukreipiama. Apie šią problematiką galėtume mąstyti ir plačiau – būna, kad teisėkūra užsiima ir teismai. Visgi šioje situacijoje akivaizdu, kad pirmiausiai patys valdžios atstovai turėtų rūpintis neperžengti valdžių padalijimo principo. Kitaip galėtume išvysti situaciją, kai ministras savavališkai priima, pavyzdžiui, eutanazijos paslaugos teikimo tvarką ir tam tikri žmonės sveikatos priežiūros įstaigose neva teisėtai numarinami vien pagal jo patvirtintas indikacijas. Turbūt tokių ar panašių situacijų Lietuvoje nenorėtume niekas.
Visgi kartais bijant politinės atsakomybės, bijant rimtų diskusijų lendama po stalu ir bandoma pasitvarkyti tais teisiniais instrumentais, kurie yra po ranka, nepaisant to, kad jie yra netinkami.
Akušeriams ginekologams, kurie dėl įsitikinimų prieštarauja abortams, Lietuvoje leidžiama nedalyvauti šiose procedūrose. Tačiau įteisintas cheminis abortas sukūrė naują problemą – dalyvauti aborte dabar turi ir vaistininkas, kuris parduoda medikamentus. Kiek apsaugota jų teisė nedalyvauti procedūrose, kurios prieštarauja giliausiems jų įsitikinimams?
– Galima sakyti, kad nepakankamai. Tačiau jeigu mano vertinimas teisingas ir iš tikrųjų šitas reguliavimas, kuris dabar įtvirtintas tik poįstatyminiu aktu, yra neteisėtas, tuomet nuo neteisėto reguliavimo gintis galima tikrai efektyviai.
Problema galbūt ta, kad kalbame apie farmaciją, apie vaistines, apie vaistų pardavimus – apie verslą. Ir be abejonės verslo savininkas nori parduoti kuo daugiau produkcijos. Sunkiai įsivaizduojama, kad darbdavys toleruotų tokį savo darbuotojo sąžinės laisvės pasireiškimą, ko gero kiltų konfliktas. O konflikto metu paaiškėtų mano jau minėtos aplinkybės apie akivaizdų šito teisinio reguliavimo prieštaravimą Konstitucijai, teisės aktų hierarchijai ir t. t., neabejoju, kad toks darbuotojas apsigintų.
Tačiau ne kiekvienas žmogus, suprasdamas, kad jam greičiausiai reikės teisme ginti savo teises ir įrodinėti, kad jis yra teisus prieš darbdavį, pasirinks eiti tokiu keliu. Aišku, žmonių, kurie turi noro ir drąsos apginti savo teises ir sąžinės laisvę gali atsirasti ir visada atsiranda. Bet apginti ją užtruks ir kainuos. Čia kelčiau sveikatos apsaugos ministro ir Seimo politinės atsakomybės už tinkamą teisėkūrą klausimą – ar mes tikrai norime, kad tokios problemos būtų sprendžiamos būtent taip?
Medikamentinis abortas sukuria ir kitokių problemų. Dar iki naujosios tvarkos patvirtinimo internete buvo prekiaujama Lietuvoje neregistruotais medikamentais skirtais persileidimui sukelti. Negi niekas nesuprato, kad tai neteisėta ir pavojinga? Deja ir supratę nesiėmė veiksmingų priemonių tam užkardyti. Šiuo metu abortuojančių medikamentų paplitimas dar labiau išaugo. Įvairių forumų komentaruose anonimiškai klausinėjama ar pas ką nors nėra likę tablečių ir ar kas nors negalėtų pasidalinti. Kalbu apie tai, kad medikamento, kuris gali nutraukti nėštumą, prieinamumas ir jo vartojimas pagal nustatytą tvarką yra beveik nebekontroliuojamas. Moteris, kuriai toks preparatas buvo išrašytas, gali juo ir nepasinaudoti arba pasinaudoti netinkamai. Ne paslaptis, kad Lietuvoje paplitusi vaistų vartojimo ne pagal taisykles problema.
Poįstatyminis aktas sako, kad nėštumas medikamentais gali būti nutrauktas iki devintos nėštumo savaitės. Bet vaistinėje nusipirkusi išrašytą preparatų rinkinį moteris gali atidėti procedūrą ir tą padaryti praktiškai bet kada vėliau. Todėl pasekmės gali būti dar kraupesnės. Nes net ir vartojant šiuos medikamentus pagal taisykles įmanomos reikšmingos komplikacijos, kai reikia skubiai stabdyti kraujavimą ir gelbėti jau pačios moters gyvybę medicinos įstaigoje.
Nekalbant apie tai, kad kas nors, pavyzdžiui, atsakomybės nenorintis prisiimti vyras, gali gauti tablečių ir įdėti jų į gėrimą besilaukiančiai moteriai apie tai nieko nežinant. Tai, žinoma, skamba labai dramatiškai, bet tokių situacijų užsienyje yra buvę.
Problemų čia yra daug ir Sveikatos apsaugos ministerija bei ministras apie daugybę dalykų nepamąstė arba pamąstė atsakingo valdymo principo neatitinkančiu būdu.
Aš manau, kad visoje šioje situacijoje labiausiai nukentėję yra ne farmacininkai, ne medikai, net ne moterys, kurios įstumiamos į sudėtingas ir gyvybei pavojingas situacijas, bet tie, kurie niekada neišvys šio pasaulio – vaikai. Ir kodėl neišvys: nes valstybė beveik neskatina ir nevysto krizinio nėštumo paslaugų, didelėje šalies dalyje nėra efektyvios pagalbos ir pakankamos teisinės ir socialinės apsaugos vaiko besilaukiančiai moteriai bei jos šeimai, o ir bendrai motinystės ir tėvystės kilnumas bei reikšmė visuomenėje dar yra nepakankamai įsisąmoninta. Mus apėmęs širdies kietumas, veidmainiškumas, manymas, kad čia vienos moters „problema“ ir kad išlaisviname ją leisdami „susitvarkyti“ , bet praktiškai nesikišdami – tai labai atsilikęs, sovietinis požiūris. Deja jis ženkliai prisideda prie ydingos teisėkūros. Tikiu, kad laisvoje Lietuvoje galime tvarkytis geriau.
Dėkoju.
