Tad, mano broliai, ką gi jums liudija jūsų širdies džiugesys dėl Kristaus meilės? Išties svarstau, ar teisingai – jūs matysite, kad jei tik kada nors mylėjote Jėzų, gyvą, mirusį ar atgimusį, šiandien, kai Bažnyčioje be paliovos aidi ir gaudžia prisikėlimo šauklių balsai, jūsiškė širdis džiūgauja jumyse ir taria: Pranešė man sakydami, kad Jėzus, mano Dievas, yra gyvas.
Išgirdusi šitai, atgijo mano dvasia, kuri buvo apsnūdusi iš sielvarto, apsilpusi iš drungnumo, bemirštanti iš drąsos netekimo. Nes ir nusidėjėlius iš mirties prikelia džiugus šio laimingojo šauklio balsas. Vis dėlto tikrai nebegali turėti vilties ir užmaršty bus palaidotas tas, kurį Kristus, grįždamas iš požemio, paliko pragaro gelmėse. Iš šito tikrai sužinosi, kad tavo dvasia visiškai atgims Kristuje, jei nuoširdžiai sakys: „Gana man, jei Kristus gyvas.“
O, kokie ištikimi šitie žodžiai, kaip verti jie Jėzaus draugų; o, koks tyras tasai atsidavimas, kuris šitaip kalba: „Gana man, jei Kristus gyvas.“ Jeigu jis gyvas, tai ir aš gyvas; nes nuo jo priklauso mano gyvybė; iš tiesų tai jis yra mano gyvybė, jis – mano tinkamumas.
Ko gi gali man trūkti, jei Jėzus gyvas? Tetrūksta visa ko kito, niekas man nesvarbu, jei tik Jėzus gyvas. Vadinasi, jei jam patinka, verčiau tetrūksta man paties savęs; gana man, jei tik jisai pats gyvas. Kai Kristaus meilė taip sugeria visą žmogaus atsidavimą, kad nepaisydamas ir neprisimindamas savęs jis bejaučia vien Jėzų Kristų ir tai, kas yra Jėzaus Kristaus, – tik tada, mano nuomone, jame pagaliau būna tobula meilė.
Tam, kuris šitaip esti paliestas, neturtas nebėra našta; jis nebejunta skriaudų, juokiasi iš įžeidimų, nepaiso nuostolių, mirtį laiko nauda; jis netgi nemano, kad miršta, nes žino, kad veikiau pereina iš mirties į gyvenimą, ir su pasitikėjimu sako: „Eisiu jo pamatyti prieš mirdamas.“
