Sekmadienį, sulaukęs 100 metų, mirė buvęs JAV prezidentas Jimmy Carteris (Džimis Karteris), visą gyvenimą buvęs baptistu, laikęsis pažiūrų, kurios skyrėsi nuo katalikų mokymo daugeliu prieštaringų socialinių ir doktrininių klausimų, įskaitant abortus, tos pačios lyties asmenų santuokas ir moterų dvasininkių įšventinimą.
Vis dėlto, ko gero, labiau nei bet kuris kitas prezidentas per Amerikos istoriją J. Carteris visą gyvenimą aiškiai ir nuosekliai išpažino krikščioniškąjį tikėjimą tiek žodžiais, tiek darbais.
Savo 2005 m. išleistoje knygoje „Mūsų nykstančios vertybės: Amerikos moralinė krizė“ (Our Endangered Values: America’s Moral Crisis), Carteris pabrėžė, kad ‚dauguma mano tikėjimo Kristumi kaip Gelbėtoju ir Dievo Sūnumi pagrindų vis dar be rimtų abejonių yra bendri protestantams, Romos katalikams, Rytų ortodoksams, koptams, septintosios dienos adventistams ir daugeliui kitų religingų žmonių‘.
Kalbėdamas apie savo baptistiškus įsitikinimus, toje pačioje knygoje Carteris teigė, kad „kaip evangelikai esame įsipareigoję vykdyti svarią pasaulinę misiją – dalytis savo krikščioniškuoju tikėjimu su visais kitais žmonėmis be jokių išankstinių nusistatymų ar diskriminacijos“.
Visą savo suaugusio žmogaus gyvenimą Carteris rodė asmeninį įsipareigojimą evangelizuoti, viešai liudydamas savo tikėjimą, dalyvaudamas misijose, o labiausiai išgarsėjo beveik keturis dešimtmečius kone kiekvieną sekmadienį, metai iš metų, mokydamas sekmadieninėje mokykloje savo gimtojo miestelio baptistų bažnyčioje Plainso mieste, Džordžijos valstijoje.
Be to, Carterio humanitarinė veikla, kai jis beveik 40 metų kasmet statė namus vargšams kaip „Habitat for Humanity“ savanoris, buvo neatsiejama jo tikėjimo dalis.
Tais pačiais metais Carteris padėjo vadovauti Billy Grahamo evangelizaciniam kryžiaus žygiui savo gimtojoje apygardoje. Vėliau, būdamas Džordžijos gubernatorius, jis taip pat buvo Grahamo žygio Atlantoje garbės pirmininkas.
Visą savo suaugusio žmogaus gyvenimą Carteris rodė asmeninį įsipareigojimą evangelizuoti, viešai liudydamas savo tikėjimą.
Katalikams Carteris taip pat buvo žinomas kaip pirmasis Amerikos prezidentas, priėmęs popiežių Baltuosiuose rūmuose. Tai įvyko 1979 m. per naujai išrinkto popiežiaus Jono Pauliaus II pirmąją popiežiaus kelionę į Jungtines Valstijas.
Pasak Nacionalinio archyvo pokalbio santraukos, popiežių ir prezidentą siejo bendras tikėjimas Kristumi. Nacionalinis archyvas teigė, kad „šie du giliai religingi vyrai – kiekvienas iš jų buvo savo sričių valdžios viršūnėje – susitarė kalbėtis ne kaip diplomatai, bet kaip broliai krikščionys“.
Paskutinėje knygoje Carteris rašė: „Laikau save evangelikų krikščionimi… pagrindiniai krikščionybės elementai man taikomi asmeniškai, formuoja mano požiūrį ir veiksmus, suteikia man džiaugsmingą ir pozityvų gyvenimą, turintį tikslą.“
Jis taip pat patvirtino savo įsitikinimą, „kad krikščionys yra pašaukti pasinerti į pasaulio gyvenimą ir į valdymo procesus įpūsti mūsų tikėjimo moralinių ir etinių vertybių“.
2018 m. išleistoje knygoje „Tikėjimas: kelionė visiems“ (Faith: A Journey for All) Carteris pasakojo, kad „žmonės mano Biblijos pamokose dažnai klausia, ką reiškia būti krikščionimi. Mano geriausias paaiškinimas yra toks: krikščionis yra asmuo, išpažįstantis Jėzų Kristų kaip asmeninį Gelbėtoją ir siekiantis turėti žmogiškąsias savybes, kurias nurodė Jėzus“.
Toliau Carteris aukštino savo gyvenimo Viešpatį kaip „Dievą, ir žmogų, visagalį, bet švelnų ir mylintį, viską žinantį, užjaučiantį, kenčiantį, paniekintą, prislėgtą kitų nuodėmių, apleistą savo pasekėjų, viešai nužudytą, bet prisikėlusį ir dabar garbinamą milijardų tikinčiųjų visame pasaulyje. Asmeninis tikėjimas Kristumi ir ypatinga pagarba jam padeda mums suvokti transcendentinę Dievo meilę.“
„Būdami įsitikinę, kad Kristaus prisikėlimo stebuklas iš tikrųjų įvyko maždaug prieš 2000 metų, privalome tai laikyti svarbiausiu įvykiu visatos istorijoje“, – rašė Carteris savo 1997 m. knygoje „Gyvasis tikėjimas, stiprybės šaltiniai” (Living Faith, Sources of Strength: Meditations on Scripture for a Living Faith).
„Mums tai reiškia, kad Kristus tebėra gyvas, kad Jo Dvasia tebėra su mumis ir kad galime kurti savo gyvenimą aplink Jį kaip Gelbėtoją.“
