Spalio 5 dieną pristatyta ataskaita apie seksualinį išnaudojimą katalikiškoje aplinkoje per pastaruosius 70 metų Prancūzijoje yra šokiruojanti. Pasak ataskaitą parengusios nepriklausomos komisijos pirmininko Jeano-Marco Sauvé, spėjama išnaudojimo apimtis, ne vien Bažnyčioje, nemaloniai nustebino ir pačią komisiją.
„Mes nustatėme, kad tik keturi procentai aukų buvo žinomi Bažnyčiai. Kitaip tariant, vaikai apie tai nekalbėjo, o jei kalbėjo, tai su tėvais, kurie retai dėl to kreipdavosi į Bažnyčią, tad Bažnyčia apie tai nežinojo. Nepaisant to, yra pakankamai signalų, kad Bažnyčia nieko nedarė arba ėmėsi tik kosmetinių priemonių“, – Vatican News sakė Jeanas-Marcas Sauvé.
Jis komentavo bendro pobūdžio sociologinės apklausos duomenis, kurie rodo, kad seksualinio išnaudojimo epizodų būta nepalyginamai daugiau, nei galima nustatyti iš bylų ar archyvų. Internetinė apklausos nuoroda buvo išsiuntinėta 243 600 asmenų, gauta 28 010 galiojančių atsakymų. 0,82 procento atsakiusiųjų deklaravo patyrę dvasininko ar vienuolio seksualinį išnaudojimą, kurio spektras įvairus: nuo žinučių iki sunkių veiksmų. Apklausos rodiklius pritaikius visai pilnametei Prancūzijos populiacijai, sudarytai iš 51,4 milijono asmenų, vertinama, kad šalyje gali būti apie 216 000 nuo dvasininkų nukentėjusių vyrų ir moterų. Tai vidurkis su galima paklaida į abi puses.
„Noriu labai aiškiai pridurti vieną dalyką: su Katalikų Bažnyčia susiję skaičiai įspūdingi, pribloškiantys, tačiau pagrindinė seksualinės prievartos aplinka yra šeima ir jos draugų ratas“, – Vatican News pažymėjo Jeanas-Marcas Sauvé, kurio vadovautos komisijos ataskaitoje nurodoma, kad virš 90 procentų piktnaudžiavimų vyksta artimoje aplinkoje ir kad juos gali būti patyrę, nacionaliniu mastu, virš 5 milijonų asmenų. Nemaži skaičiai lydi ir valstybines mokyklas bei internatus.
„Aš galvoju, kad tai viena iš didžiausių mūsų visuomenių problemų. Visi turi ją spręsti. Niekas nėra nuo to apsaugotas. (…) Jokia aplinka to neišvengė, niekas negali girtis, kad išvengė šių problemų. Niekas neturi dorybės monopolio ir niekas neturi ydos ar problemų monopolio. Tad manau, jog dėl vaikų interesų visos institucijos, valstybinės ir privačios, Katalikų Bažnyčia taip pat, turi dalytis savo žiniomis, savo patirtimi, kad išnaudojimo problema būtų sumažinta ir išrauta“, – kalbėjo Jeanas-Marcas Sauvé.
Kalbant apie seksualinio išnaudojimo problemų sprendimą ir prevenciją, ataskaitoje konstatuojama, kad nuo 2000 metų padėtis Prancūzijos Bažnyčioje pradėjo keistis – apie tai pradėta kalbėti, atsirado atsakingos institucijos, procedūros, skundų įteikimo būdai, išnaudojimą atpažinti ir apie juos pranešti padedanti formacija. Tačiau kai kuriais klausimais išlieka painiava, daug dalykų reikia tobulinti. Štai kelios ataskaitos rekomendacijų pastabos, iš viso jų yra 45.
Jokia aplinka to neišvengė, niekas negali girtis, kad išvengė šių problemų.
Visų pirma sistemingai tikrinti, ar visi asmenys, kurie Bažnyčios įgaliojimu nuolatos būna šalia nepilnamečių ar pažeidžiamų suaugusiųjų – kunigai, dvasininkai, vienuoliai, pasauliečiai – nėra susidūrę su teisėsauga; pasirūpinti, kad už seksualinę agresiją ar pasikėsinimą nuteisti asmenys būtų prižiūrimi sveikatos specialistų; užtikrinti, kad už seksualinę agresiją ar pasikėsinimą bausti asmenys bažnytiniame kontekste nedirbtų su vaikais, paaugliais ir pažeidžiamais suaugusiais.
Keliose rekomendacijose rašoma apie perdėtą ir žalingą kunigo figūros sakralizavimą. Toks sakralizavimas gali pakloti prielaidas, iš vienos pusės, piktnaudžiavimui galia, iš kitos pusės, iškreiptam paklusnumui, nesipriešinimui, sąžinės balso užgniaužimui. Taip pat dera aiškiau skirti moralines nuodėmės ir atleidimo sąvokas ir ir nepainioti jų su juridinėmis nusikaltimo ir atsakomybės sąvokomis, vengti įspūdžio, kad aukos, vardan krikščioniško atleidimo esą privalo išsižadėti teisingumo, numatyto valstybės ir pačios Bažnyčios teisėje.
Taip pat visada aiškiai pabrėžti skirtumą tarp sakramentinio nuodėmių išrišimo ir baudžiamosios teisės reikalavimų. Rekomendacijose patariama toliau stiprinti bendros formacijos, kandidatų į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą atrankos kriterijus, neidealizuoti ir neromantizuoti celibato, gerai ištirti asmenų brandą. Šios temos turi geriau atsispindėti katechezėse, sielovadinėse programose ir kanonų teisės normose.
Komisija pateikė pasiūlymų, kaip patobulinti nacionalinę Bažnyčios Prancūzijoje išnaudojimo prevencijos ir pagalbos struktūrą.
