JAV viceprezidentas Jamesas Davidas Vance’as (Džeimsas Deividas Vansas) pasaulio dėmesį prikaustė savo kalbomis Miuncheno saugumo ir Konservatorių politinio veiksmo (CPAC) konferencijose. Ten jis postulavo savo krikščioniškus įsitikinimus, kas nekelia nuostabos, nes jis apibūdina save kaip gilaus tikėjimo kataliką.
Kokia jauniausio istorijoje JAV viceprezidento tikėjimo kelionė?
Jis buvo pakrikštytas ir sutvirtintas Katalikų Bažnyčioje, jau būdamas 35 metų, dominikonų vienuolyne Sinsinatyje (Ohajo valstija), Šv. Gertrūdos vienuolyne.
2020 m. leidinyje „The Lamp” išspausdintame straipsnyje Vance’as aprašė savo atsivertimą kaip procesą, kuris vyko „lėtai ir netolygiai” kelerius metus.
Pasak Vance’o, jo laipsnišką kelionę į tikėjimą įkvėpė močiutės, kurią jis vadino Mamou (anglų k. – Mamaw) pavyzdys. Šią moterį jis apibūdino kaip „gilaus, bet visiškai neinstitucionalizuoto tikėjimo moterį”.
Užaugęs skurdžiuose Apalačų regiono namuose, ketverius metus tarnavęs jūrų pėstininkų pajėgose ir Jeilio universitete įgijęs teisės magistro laipsnį, Vance’as sako laikęs save ateistu.
Savo gyvenimo istoriją jis aprašė bestseleriu tapusioje knygoje „Hilbilio elegija“, kuri 2020 m. sulaukė ir to paties pavadinimo ekranizacijos.
Atsivertė į katalikybę
Nepaisydamas sunkios vaikystės, po to ir asmeninio pakilimo ekonominėje bei socialinėje srityje, Vance’as teigė, kad nebuvo patenkintas savo padėtimi gyvenime ir ėmė linkti į krikščionybę, ypač katalikybę.
„Pradėjau susimąstyti: ar visi šie žemiški sėkmės ženklai iš tikrųjų padarė mane geresniu žmogumi? Buvau iškeitęs pasiekimus į dorybes ir supratau, kad pastarųjų man trūksta”, – rašė jis. „Mano galvoje pasigirdo balsas, reikalaujantis iš manęs geresnių dalykų.”
„Man desperatiškai reikėjo pasaulėžiūros, kuri suprastų mūsų blogą elgesį kaip socialinį ir individualų, struktūrinį ir moralinį; kuri pripažintų, kad esame savo aplinkos produktai, atsakingi už aplinkos keitimą, bet vis dar liekantys moralinėmis būtybėmis su asmeninėmis pareigomis; kuri galėtų pasisakyti prieš didėjantį skyrybų ir priklausomybių skaičių ne kaip sveikos išvados apie jų neigiamą socialinį poveikį, bet su moraliniu pasipiktinimu.”
Vance’as pažymi, netrukus supratęs, kad pasaulėžiūra, kurios ieškojo yra ne kokia nors politinė filosofija, bet jam seniai žinoma: „Tai buvo mano mamou krikščionybė.”
„Ir man reikėjo malonės. Kitaip tariant, man reikėjo tapti kataliku, o ne tik apie tai galvoti.”
„Nepaisant to, kad mamou buvo svetima liturgija, Romos ir Italijos kultūros įtaka ir svetimšalis popiežius, pamažu pradėjau suvokti katalikybę kaip artimiausią jos krikščionybės išraišką, tikėjimą, kurio centre yra Kristus, nors ir reikalaujantis iš mūsų tobulumo, bet nesąlygiškai mylintis bei lengvai atleidžiantis”, – rašė jis.
Būtent „katalikiškoji mano širdies dalis”, pasak Vance’o, reikalavo, kad jis mąstytų apie iš tiesų svarbius dalykus, kantriai elgtųsi su savo sūnumi, santūriai su savo temperamentu, šeimą vertintų labiau nei pajamas bei prestižą ir atleistų tiems, kurie jį nuskriaudė.
„Jei norėjau, kad ši mano dalis būtų puoselėjama ir augtų, turėjau ne tik kartais paskaityti teologinę knygą ar apmąstyti savo trūkumus. Turėjau daugiau melstis, dalyvauti sakramentiniame Bažnyčios gyvenime, atlikti išpažintį ir atgailauti, kad ir kaip tai būtų nepatogu”, – sakė jis.
„Ir man reikėjo malonės. Kitaip tariant, man reikėjo tapti kataliku, o ne tik apie tai galvoti.”
2022 m. lapkritį duodamas interviu laidai „EWTN News Nightly” Vance’as apibūdino katalikų tikėjimo istoriją ir turtingumą kaip galią, kuria vadovaujasi savo politikoje, sakydamas, kad „viena didžiųjų katalikiškos tradicijos idėjų ta, kad reikia ir viešosios politikos, kuri saugo gyvybę, ir gerbia Amerikos darbininkų orumą”.
Dievo akivaizdoje stengiasi elgtis teisingai
Neseniai kalbėdamas CIPAC Vance’as pažymėjo, kad per 2000 metų krikščionybės istoriją būta įvairių laikų – ir tamsių, ir gerų. „Aš tik stengiuosi sau priminti, kad tikime Dievu esančiu aukščiau mūsų, tikime Dievo malone ir stengiamės iš visų jėgų vykdyti Jo valią”, – sakė viceprezidentas.
Jis įsitikinęs, kad negimusių vaikų apsauga bus nuosekli naujosios administracijos politika: „D. Trumpo administracijoje tikime, kad kūdikiai ir šeimos yra gėris, ir norime, kad jaunoms mamoms ir tėčiams būtų lengviau gyventi, kurti šeimas ir atvesti į pasaulį naują gyvybę. Tokia yra visa mūsų politikos esmė”, – pridūrė Vance’as.
Pasak viceprezidento, JAV vyriausybės planuose, be kita ko, numatyta remti krizinio nėštumo centrus, skatinti jaunas moteris rinktis gyvybę šiuo svarbiu metu ir padėti sumažinti išlaidas: „Siekiame, kad jaunos mamos ir tėčiai nežiūrėtų į ateitį ir naują kūdikį ir nesakytų: ,Kaip aš galiu sau tai leisti?‘ – paaiškino jis. – Kai jie iš tikrųjų galės sau leisti sukurti šeimą, galbūt pradės galvoti apie kūdikius kaip apie palaiminimą, ką mes visi žinome.”
Pats Vance’as yra trijų vaikų tėtis, o jų mama – Usha Vance.
Ji gimė ir augo hinduistų šeimoje, puoselėdama turtingas šios religijos tradicijas ir vertybes.
Jeilio teisės mokykloje ji susipažino su J. D. Vance’u, o 2014 m. pora susituokė. Nors J. D. Vance’as yra praktikuojantis krikščionis, Usha išlaikė hinduistinę tikybą ir sukūrė namų židinį, kuriame susilieja jų dvasinės praktikos ir kultūrinis paveldas.
2024 m. birželį duodama interviu „Fox News”, Usha atskleidė, kad ji nėra krikščionė. Ji sakė, kad jos tėvai yra pamaldūs hinduistai.
„Mano tėvai yra hinduistai, ir tai buvo vienas iš dalykų, dėl kurių jie tapo tokiais gerais tėvais, dėl kurių jie yra tikrai labai geri žmonės”, – sakė ji „Fox News”. „Taigi, manau, kad mačiau to jėgą savo gyvenime.”
2024 m. spalį interviu laikraščiui „New York Times” J. D. Vance’as kalbėjo apie tai, kad blogai jaučiasi tempdamas savo žmoną hinduistę į bažnyčią. Paklaustas, ar Usha taip pat atsivertė, jis atsakė: „Ne, ji neatsivertė, bet eina su manimi į bažnyčią.” „Jaučiuosi nepatogiai prieš savo žmoną, nes mes einame į bažnyčią beveik kiekvieną sekmadienį, nebent keliaujame”, – sakė jis.
„Manau, kad pamatinis krikščionių tikėjimo pradmuo nėra tik geros moralės principų rinkinys, nors jis tuo savo esme ir yra, bet manau, kad pamatinis mūsų tikėjimo principas yra tai, kad Dievo Sūnus tapo žmogumi, mirė ir prisikėlė iš numirusių”, – dalijosi jis CIPAC auditorijai.
J. D. Vanco įsitikinimu, viena pagrindinių išvadų, kuria grindžiamas tikėjimas, yra ši: „Mes neturėtume bijoti mirties.”
„Žinoma, mirtis yra labai blogas dalykas, tačiau yra kur kas baisesnių dalykų nei tik prarasti gyvybę, kur kas svarbiau neprarasti sielos”, – teigė JAV viceprezidentas.
Jis pabrėžė, kad būtent Visagalio Dievo akivaizdoje stengiasi elgtis teisingai. „Mes ne tiek jaudinamės dėl to, ar gausime žemišką atlygį, ar teisingai elgiamės Visagalio aukštybių Dievo akivaizdoje, tai stengiuosi daryti ir elgtis viešai”, – užbaigė politikas.
