JAV viceprezidento JD Vance’o kalba pasakyta vasario 27 d. 2025 m. Nacionaliniuose katalikų maldos pusryčiuose.
Taigi, noriu pasakyti kelis žodžius apie Trumpo administracijos politiką, nes, nors jūs tikrai ne visada sutiksite su viskuo, ką darome prezidento Trumpo administracijoje, esu visiškai įsitikinęs, kad tarp pastangų ginti prieš abortus protestuojančių žmonių teises, užtikrinti galimybę apsaugoti negimusių kūdikių teises ir, svarbiausia, saugoti visų žmonių, ypač katalikų, religijos laisvę – galima drąsiai teigti, jog prezidentas Trumpas, nors pats nėra katalikas, yra nepaprastai geras prezidentas katalikams Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Akivaizdu, žinome, kad ankstesnė administracija mėgo sodinti žmones į kalėjimą vien už tylų maldos sukalbėjimą prie abortų klinikų. Žinome, kad jie mėgo persekioti prieš abortus pasisakančius tėvus, turinčius septynis vaikus – dažnai katalikus – už jų dalyvavimą pro-life (už gyvybę) judėjime. Taip pat žinome, kad ankstesnė administracija siekė užtikrinti valstybės lėšomis finansuojamus abortus iki pat gimdymo momento.
Visais šiais klausimais Donaldas J. Trumpas vos per 30 dienų pasuko visiškai priešinga kryptimi, ir aš už tai esu dėkingas. Esu tikras, kad kiekvienas žmogus šioje patalpoje taip pat yra už tai dėkingas. Tačiau iš tikrųjų noriu pakalbėti apie dar keletą dalykų.
Viena iš svarbiausių prezidento Trumpo politikos sričių, kur ji mano nuomone, labiausiai dera su krikščioniškuoju socialiniu mokymu ir katalikų tikėjimu, yra ta, kad daugiau nei bet kuris mano gyvenime buvęs prezidentas, prezidentas Trumpas siekia taikos kelio. Manau, kad dažnai ignoruojame tai, kaip mūsų užsienio politika tikėjimo praktikai visame pasaulyje gali būti arba padedanti priemonė, arba kliūtis. Ir mes žinome – kaip sužinojau per praėjusių metų maldos pusryčius – kad dalyvavo Nigerijos kunigai, kurie buvo persekiojami ir bandė apsaugoti savo bendruomenę, nepaisydami neįtikėtino persekiojimo.
Mes žinome, kad vienos didžiausių persekiojamų grupių visame pasaulyje šiandien yra krikščionys, ir Trumpo administracija jums pažada, kad nesvarbu, ar tai būtų čia, mūsų šalyje, su mūsų piliečiais, ar visame pasaulyje – mes būsime didžiausi religijos laisvės ir sąžinės teisių gynėjai. Ir manau, kad ši politika ypač bus naudinga katalikams visame pasaulyje.
Tačiau, mieli draugai, sakyčiau, kad nepakanka vien tik ginti sąžinės teises, skatinti finansavimo galimybes ir teikti dotacijas, kurios saugo žmonių teisę laikytis savo religinių įsitikinimų. Mes taip pat turime prisiminti, kad dažnai didžiausios kliūtys religijos laisvei nebuvo tyčinės JAV vyriausybės pastangos, o veikiau jos aplaidumo pasekmė. Ir turiu būti sąžiningas – vienas dalykas, dėl kurio labiausiai gėdijuosi, yra tai, kad kartais būtent Jungtinių Valstijų užsienio politikos klaidos lėmė istorinių krikščionių bendruomenių išnykimą visame pasaulyje.
Todėl, kai prezidentas Trumpas kalba apie taikos siekį – nesvarbu, ar tai būtų Rusijoje ir Ukrainoje, ar Artimuosiuose Rytuose – mes, žinoma, turime pripažinti, kad tai yra politika, orientuota į gyvybių išsaugojimą ir vieno svarbiausių Kristaus įsakymų vykdymą. Tačiau taip pat turime suprasti, kad tai yra pastanga apsaugoti krikščionių religijos laisvę. Per pastaruosius 40 metų būtent istorinės krikščionių bendruomenės dažnai patyrė didžiausius smūgius dėl nesėkmingos Amerikos užsienio politikos. Ir mano nuomone, būtent taip Donaldas Trumpas labiausiai gina krikščionių teises visame pasaulyje – jo užsienio politika yra orientuota į taiką.
Per pastarąsias 30 dienų jau daug ką padarėme, ir didžiuojuosi tuo, kad likusius ketverius Trumpo prezidentavimo metus sieksime taikos visame pasaulyje. Manau, kad tai yra labai svarbu.
Žinoma, mes ne visada sutarsime, ir esu tikras, kad šioje patalpoje yra žmonių, kurie sutinka arba nesutinka su mūsų užsienio politikos sprendimais įvairiais klausimais. Bet vieną dalyką galiu jums pažadėti – jums visada bus atviros durys tiek pas mane, tiek pas prezidentą. Manau, kad jau tai matėte, o jei dar ne – prašau, ateikite ir išsakykite savo nuogąstavimus. Kai kurie iš jūsų jau išsakė daug savo rūpesčių per pastarąsias 30 dienų – bet nepamirškite ir padėkų! Nes, mano manymu, geroji prezidento administracijos dalia, jei ji nori būti naudinga tikintiesiems visose JAV, yra klausytis žmonių, kai jie turi ką pasakyti.
Ir manau, kad svarbu – ir aš čia, prieš Dievą ir prieš visas ten gale stovinčias televizijos kameras, duodu jums šį pažadą – mes visada išklausysime tikinčiuosius ir sąžinės žmones Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jūs turite atviras duris į Trumpo administraciją, net jei – o gal ypač tada, kai – nesutinkate su mumis. Taigi, prašau, pasinaudokite šia galimybe: bendraukite su mumis tiek tada, kai darome viską teisingai, tiek tada, kai suklystame. Tai yra mano iškilminga pareiga, bet taip pat ir mano prašymas.
Kaip sužinojau rinkimų kampanijos metu – žinoma, dabar, kai esu JAV viceprezidentas, turiu Slaptosios tarnybos apsaugą, ir ji dar sustiprinta – aš gyvenu burbule, ponios ir ponai. Gyvenu judančiame burbule, ir kur tik einu, mane supa ginkluoti agentai. Vienintelis būdas išlikti sąžiningam ir sužinoti, kas iš tiesų veikia paprastų žmonių gyvenimus visoje šalyje, yra tai, kad jūs su mumis kalbėtumėtės. Taigi, laikykite šias atviras duris ne tik kvietimu, bet ir prašymu.
Be to, manau, kad esu pirmasis katalikų tikėjimą priėmęs konvertitas, tapęs Jungtinių Valstijų viceprezidentu. [Plojimai] – Ačiū jums už plojimus, nes, kaip paaiškėjo, internete yra žmonių, kuriems nepatinka katalikų konvertitai. Ir netgi kai kuriems katalikams, atrodo, jie nepatinka. Tai sužinojau skaudžiu būdu. Tačiau, žinoma, didžioji dauguma mano brolių ir seserų Kristuje buvo nepaprastai svetingi ir nepaprastai dosnūs, už tai esu labai dėkingas.
Norėjau tiesiog pasidalinti mintimis apie tai, ką reiškia būti kataliku, o ypač katalikų konvertitu viešajame gyvenime. Galbūt tai suteiks kažkokių įžvalgų ar gairių, o gal tiesiog pasidalinsiu įdomiomis istorijomis tiems, kurie mėgaujasi savo pusryčiais. Vienas dalykas, kurį stengiuosi sau priminti kaip konvertitas, yra tai, kad yra daug dalykų, kurių nežinau. Kai buvau vaikas, naujus tikėjimo narius vadindavome „krikščionimis kūdikiais“, ir aš labai gerai suprantu, kad esu „katalikas kūdikis“ – yra daugybė tikėjimo aspektų, kurių dar neišmanau.
esu pirmasis katalikų tikėjimą priėmęs konvertitas, tapęs Jungtinių Valstijų viceprezidentu.
Todėl stengiuosi būti kuo nuolankesnis, kai kalbu apie tikėjimą viešai, nes žinau, kad ne visada viską pasakysiu teisingai. Nenoriu, kad mano negebėjimas tinkamai perteikti mūsų tikėjimo esmės pakenktų pačiam tikėjimui. Tad jei kada nors girdėsite mane kalbant apie katalikų tikėjimą, žinokite, kad tai kyla iš gilaus tikėjimo, bet kartu ir iš supratimo, kad visko nežinau.
Nereiškia, kad sakydamas tai, pretenduoju komentuoti kiekvieną katalikų klausimą. Stengiuosi nesivelti į civilinius karus tarp dominikonų ir jėzuitų, konservatyvių ir progresyvių katalikų. Tačiau, kaip sakė Maiklas Korleonė filme „Krikštatėvis“: „Kartais jie mane vėl įtraukia.“ Kartais tiesiog negaliu susilaikyti – vis dėlto esu politikas, ponios ir ponai.
Tačiau stengiuosi priminti žmonėms ir sau pačiam, kad tai, kas mane patraukė į krikščionių tikėjimą, o ypač į šią Bažnyčią, yra suvokimas, jog malonė nėra kažkas, kas įvyksta akimirksniu. Tai yra procesas, kuriuo Dievas veikia mumyse ilgą laiką – kartais daugelį metų, o kartais dešimtmečius. Kai buvau vaikas, maniau, kad malonė veikia taip: Šventoji Dvasia ateina ir išsprendžia visas mūsų problemas.
Tačiau tapęs kataliku – iš dalies per tai, kad kuo aktyviau gyvenau sakramentinį gyvenimą – supratau, kad malonė yra ilgalaikis procesas, kurio metu Dievas mus artina prie savęs ir tuo pačiu daro geresniais žmonėmis. Pavyzdžiui, vos tapęs kataliku, eidavau išpažinties kas dvi savaites, nes kas antrą savaitę praleisdavau Mišias. Vis atsirasdavo kažkokių reikalų – darbo kelionės, sergantys vaikai – ir aš supratau, kad jei šią savaitę nepasirodysiu bažnyčioje, teks eiti pas nepažįstamą žmogų ir prisipažinti dėl visų savo klaidų per pastarąsias dvi savaites. Tačiau šis procesas ugdė manyje didesnę discipliną, gilesnį maldingumą. Dabar, galiu pasakyti, sekasi geriau – maždaug 95 % sekmadienių einu į Mišias.
Manau, kad tai yra viena iš mūsų tikėjimo didžiųjų išminties dovanų – jis moko mus per kartojimą, formuoja mus per procesą, kuris yra tikėjimo slėpinio esmė. Netgi kai praktikuojame sakramentus netobulai – kaip aš tikrai darau – Dievas mus keičia. Nors esu toks pat netobulas krikščionis kaip ir kiekvienas šioje patalpoje esantis žmogus, jaučiu, kad Dievas mane kasdien keičia. Tai yra vienas didžiausių mūsų tikėjimo palaiminimų ir viena didžiausių sakramentų laikymosi dovanų. Taigi, ačiū jums visiems, kad priėmėte į savo gretas atsivertėlį, nes tai man labai naudinga – taip pat ir mano šeimai.
Antra mintis, kurią išsinešu iš savo katalikiško tikėjimo, yra supratimas, kad svarbiausi dalykai gyvenime nėra materialūs. Tai ne BVP rodikliai ar akcijų rinkos skaičiai. Tikrasis visuomenės sveikatos rodiklis yra mūsų šeimų saugumas, stabilumas ir gerovė. Prezidento Trumpo administracijoje mes siekiame sukurti klestėjimą, tačiau jis pats savyje nėra tikslas. Tikslas – kiekvieno Jungtinių Valstijų piliečio gyvenimo gerovė.
Dėl to mums rūpi šie dalykai. Aš dažnai primenu sau, kad buvo laikotarpių, kai BVP ir akcijų rinka kilo, bet JAV gyvenimo trukmė mažėjo. Manau, kad Katalikų Bažnyčia moko mus, jog jei ekonominiai rodikliai yra geri, bet žmonės vis tiek miršta anksčiau nei turėtų, tai reiškia, kad kaip šalis turime pasitempti.
Katalikybė – o plačiau kalbant, ir krikščionybė – moko mūsų viešuosius pareigūnus rūpintis giluminiais, esminiais dalykais: negimusiais vaikais, mūsų vaikų gerove, santuokos šventumu. Taip, mes rūpinamės ekonomine gerove, bet tik todėl, kad galėtume skatinti bendrąjį visų piliečių gėrį.
Kai galvoju apie pačius svarbiausius dalykus, prisimenu kažką nuostabaus, kas nutiko man 2024 m. lapkritį. Visi mano draugai buvo šalia, visa mano šeima buvo kartu, tai buvo didelė šventė. Žinoma, kalbu apie mano septynerių metų sūnaus sprendimą pasikrikštyti.
Jis dabar mokykloje, tad to nepamatys, bet, nors buvo nuostabu laimėti 2024 m. rinkimus ir žinoti, kad prezidentas Trumpas vėl taps prezidentu bei galės padaryti tiek daug gero amerikiečiams, mane labiausiai džiugino tai, kad savaitę po rinkimų mano sūnus pasirinko krikštą.
Kaip tikriausiai žinote, dauguma jūsų esate katalikai nuo gimimo, todėl tradiciškai katalikai krikštija kūdikius labai anksti. Tačiau, kaip žinote, mano šeima – tarpkonfesinė. Mano žmona, nors beveik kiekvieną sekmadienį lydi mus į bažnyčią, pati nėra katalikė. Todėl mes susitarėme: vaikus auginsime katalikais, bet leisime jiems patiems pasirinkti momentą, kada jie norės būti pakrikštyti. Jei tai laikytumėte šventvagyste, kaltinkite dominikonus – tai jų idėja.
Kai mano septynerių metų sūnus pasirinko krikštą, tai buvo viena didžiausių mano, kaip tėvo, akimirkų. Jis tai priėmė labai rimtai ir klausė manęs: „Tėti, ką turėčiau sakyti? Ką turėčiau daryti? Ką tai reiškia? Kodėl tai svarbu?“
Buvo nuostabu matyti, kaip mano mažasis sūnus pats išgyvena ir supranta šiuos dalykus. Kai kalbu apie esminius, giliausius dalykus – būtent apie tai ir kalbu. Taip, mums rūpi ekonominiai rodikliai, mums rūpi piliečių atlyginimai, bet šie dalykai svarbūs tik todėl, kad padeda sukurti gyvenimo aplinkybes, kuriose žmonės gali išgyventi tokias akimirkas kaip ši. Man tai buvo akimirka, kai stebėjau, kaip mano sūnus tampa krikščioniu.
Galiausiai, kaip katalikų tikėjimą priėmęs žmogus viešajame gyvenime, turiu pasakyti štai ką: kartais vyskupai nesutinka su mano žodžiais. Ir, žinoma, kartais jie teisūs, o kartais – ne. Mano tikslas nėra svarstyti, kada esu teisus aš, o kada jie. Mano tikslas – paaiškinti, kaip aš suvokiu buvimą krikščioniu viešajame gyvenime.
mes būsime didžiausi religijos laisvės ir sąžinės teisių gynėjai. Ir manau, kad ši politika ypač bus naudinga katalikams visame pasaulyje.
Religiniai lyderiai turi pareigą kalbėti apie dienos aktualijas, ir aš kartais galvoju apie tai taip: Katalikų Bažnyčia yra tam tikra „technologija“. Tai sistema, sukurta prieš 2000 metų, kuri šiandien susiduria su visai nauja technologija, egzistuojančia tik 10 ar 20 metų – būtent socialiniais tinklais.
Aš stengiuosi sau priminti, kad dvasininkai yra svarbūs dvasiniai vadovai. Kartais galite išgirsti žmones sakant: „Na, leisime dvasininkams kalbėti apie Bažnyčios reikalus, bet galime jų neklausyti, kai kalbama apie viešąją politiką.“ Manau, kad tai klaidingas požiūris. Tai tikrai nėra teisingas požiūris man. Tačiau stengiuosi sau priminti, kad mes, kaip krikščionys, nesame pašaukti nuolat nerimauti dėl kiekvienos socialinėje žiniasklaidoje pasirodžiusios kontroversijos, susijusios su Katalikų Bažnyčia, nesvarbu, ar tai būtų dvasininkas, vyskupas ar pats Šventasis Tėvas.
Manau, kad galėtume pasimokyti iš savo senelių, kurie gerbė dvasininkus, kreipėsi į juos patarimo, bet nesiginčijo ir nekonfliktavo dėl kiekvieno jų ištarto žodžio, patekusio į socialinę žiniasklaidą. Nemanau, kad tai yra gerai, ir nors nenoriu visiems jums patarinėti, nemanau, kad krikščionims naudinga nuolat ginčytis tarpusavyje dėl kiekvienos Bažnyčios kontroversijos. Kartais turėtume leisti šiems dalykams išsispręsti natūraliai ir tiesiog gyventi pagal mūsų tikėjimą, vadovaudamiesi savo dvasiniais lyderiais, bet nereikalaudami iš jų socialinių tinklų influencerių standartų, nes jie tokiais nėra.
Tai atveda mane prie paskutinio punkto, kurį noriu išsakyti: kaip tikriausiai matėte viešai, Šventasis Tėvas, popiežius Pranciškus, kritikavo kai kurias mūsų imigracijos politikos nuostatas. Vėlgi, mano tikslas čia nėra ginčytis su juo ar su bet kuriuo kitu dvasininku dėl to, kas teisus ir kas klysta. Jūs jau žinote mano nuomonę, ir aš nuolat ją išsakysiu, nes tikiu, kad privalau tai daryti siekdamas geriausių JAV žmonių interesų.
Vietoj to noriu priminti, kad kalbuosi su daugybe konservatyvių katalikų, taip pat ir su progresyviais katalikais, ir manau, kad kartais konservatyvūs katalikai per daug užsiėmę politine kritika tam tikro dvasininko ar net Katalikų Bažnyčios vadovo atžvilgiu. Žinoma, nesakau, kad jie visada neteisūs – kartais netgi sutinku su jais. Tačiau manau, kad nei vienam iš mūsų nėra naudinga traktuoti savo religinių vadovų kaip dar vienų socialinių tinklų influencerių. Ir manau, kad tai galioja abiem kryptimis.
Manau, kad ir mūsų religiniai vadovai turi suprasti, jog socialinės žiniasklaidos eroje žmonės įsiklauso į kiekvieną jų žodį, net jei tai nebuvo jų tikslas ar jei tam tikras pareiškimas nebuvo skirtas plačiam socialinės žiniasklaidos vartojimui. Tačiau kiekvieną dieną, vos sužinojau apie popiežiaus Pranciškaus ligą, meldžiuosi už Šventąjį Tėvą, nes nors, tiesą sakant, mane nustebino jo kritika mūsų imigracijos politikai, tikiu, kad popiežius yra žmogus, kuris rūpinasi jam patikėtų krikščionių ganymu. Jis yra žmogus, kuris rūpinasi mūsų tikėjimo dvasine kryptimi.
Tai sakydamas, noriu pabrėžti, kad kasdien su savo vaikais meldžiamės už Šventąjį Tėvą – už jo sveikatą ir už jo stiprybę, nes, atrodo, jis išgyvena gana rimtą sveikatos krizę.
Ir nors taip, kai kurios mūsų žiniasklaidos priemonės, kai kurie socialinių tinklų influenceriai ir net kai kurie mūsų broliai katalikai, manau, stengiasi įtraukti Šventąjį Tėvą į kiekvieną kultūrinį karą Amerikos politikoje, aš visada prisiminsiu Šventąjį Tėvą – nesvarbu, ar jis įveiks šią ligą (o aš tikrai tikiuosi, kad taip), visada prisiminsiu Šventąjį Tėvą 2020 metų kovą – tuo neįtikėtino streso laikotarpiu visam pasauliui.
Prisiminkime, kad tai buvo pats COVID pandemijos įkarštis. Niekas nežinojo, kokia ji bus bloga. Gavome pranešimų iš Italijos apie masinius mirčių atvejus žmonių, prijungtų prie ventiliatorių. Asmeniškai aš vos prieš kelias savaites buvau pasitikęs savo antrąjį vaiką šiame pasaulyje, todėl pandemijos metu namuose turėjau vos trijų savaičių kūdikį. Nuėjau į „Dick’s Sporting Goods“ ir nusipirkau 900 šovinių, tada nuėjau į „Walmart“ ir nusipirkau du maišus ryžių, sėdėjau namuose su tais ryžiais ir šoviniais ir sakiau: „Gerai, mes tiesiog lauksime, kol viskas praeis.“
Ir kai daugelis nežinojo, kaip viskas klostysis (o, laimei, pandemija nebuvo tokia bloga, kaip blogiausios prognozės, nors ji vis tiek buvo sunki), visi galime prisiminti tą akimirką, kai Šventasis Tėvas stovėjo tuščioje Šv. Petro aikštėje, laikydamas Eucharistiją virš galvos ir sakydamas pamokslą, prie kurio aš nuolat grįžtu. Jis buvo be galo reikšmingas man tuo metu ir tebėra prasmingas šiandien. Todėl, jei leisite, norėčiau perskaityti ištrauką iš popiežiaus Pranciškaus homilijos:
„Atėjus vakarui“ (Mk 4, 35) – taip prasideda Evangelija, kurios ką tik klausėmės. Atrodo, kad jau ištisas savaites tęsiasi vakaras. Tirštos sutemos dengia mūsų aikštes, gatves ir miestus; jos užvaldė mūsų gyvenimus ir viską pripildė spengiančios tylos ir slegiančios tuštumos, kuri viską stingdo: jaučiame ją ore, matome žmonių gestuose ir žvilgsniuose. Esame išsigandę ir pasimetę. Kaip mokinius Evangelijoje, ir mus staiga užklupo nelaukta šėlstanti audra. Supratome, kad visi plaukiame viena valtimi, esame pažeidžiami ir pasimetę, tačiau tuo pat metu – svarbūs ir reikalingi, visi turime irkluoti kartu, vieni kitus guosti. Visi esame šioje valtyje. Kaip anie mokiniai, kurie išsigandę vienu balsu šaukė: „Žūvame“ (Mk 4, 38), taip ir mes supratome, kad negalime kiekvienas eiti kas sau, bet turime eiti visi kartu.
Nesunku save atpažinti šiame pasakojime, bet sunku suprasti Jėzaus laikyseną. Kai mokiniai išsigandę puola į neviltį, jis tuo metu yra skęstančios valties gale. Ir ką gi jis daro? Nepaisydamas visų šurmulio jis ramiai sau miega, visiškai pasitikėdamas Tėvu. Tai, beje, vienintelis kartas, kai Evangelija kalba apie miegantį Jėzų. Kai pažadintas jis nuramina vėją ir vandenį, kreipiasi į mokinius su priekaišto gaida balse: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ (Mk 4, 40). Pabandykime tai suprasti. Kas gi yra ta tikėjimo stoka, taip labai nesuderinama su Jėzaus pasitikėjimu? Mokiniai nebuvo liovęsi juo tikėti, nes jo šaukėsi. Pasižiūrėkime, kaip šaukėsi. „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ (Mk 4, 38). „Nerūpi“. Jie mano, kad Jėzus jais nesirūpina, kad jie jam nesvarbūs. Taip pat mums, mūsų šeimose skauda, kai girdime sakant: „Kodėl gi tau nerūpi?“ Šis sakinys žeidžia ir sukelia audras. Jis tikriausiai sukrėtė ir Jėzų. Nes juk niekas kitas taip mumis nesirūpina, kaip Jėzus. Ir iš tiesų, kai pasitikėjimą prarandantys mokiniai ėmė šauktis pagalbos, jis juos išgelbėjo.
Audra nuplėšia kaukę, atidengia mūsų pažeidžiamumą, apnuogina mūsų netikrą ir paviršutinišką saugumą, su kuriuo kūrėme savo planus, projektus, santykius ir prioritetus. Parodo, kaip buvome užmigę ir palikę tai, kas mus maitina, palaiko, kas duoda jėgų mūsų gyvenimui ir mūsų bendruomenei. Audra iškelia į dienos šviesą visas mūsų pastangas paslėpti ir užmiršti tai, kas maitino mūsų tautų sielą, visus bandymus save nuskausminti tariamai išganingais būdais, nenorą sugrįžti prie savo šaknų ir semtis protėvių išminties – o tai iš mūsų atėmė atsparumą, reikalingą, kad ištvertume negandas.“
Ir taip aš visada prisiminsiu Šventąjį Tėvą: kaip didį ganytoją. Kaip žmogų, kuris gali labai giliai išsakyti tikėjimo tiesą didelės krizės akimirkoje. Todėl norėčiau paprašyti visų mūsų jungtis į šią maldą už popiežių Pranciškų:
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Visagalis ir gailestingas Dieve, dėkojame Tau už Tavo meilę. Prašome, suteik savo gailestingumą popiežiui Pranciškui, kad jis pasveiktų iš ligos ir galėtų toliau vadovauti mums budria globa. Meldžiame, kad laimintum jo gydytojus, slaugytojus ir medicinos personalą išmintimi ir gebėjimais, kad per juos galėtum atkurti savo ganytojo sveikatą per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Baigdamas savo kalbą, noriu pasakyti: aš niekada nebūsiu tobulas. Niekada nepadarysiu visko teisingai. Bet aš stengsiuosi būti toks lyderis, kuris padeda mūsų civilizacijai kurti tikrus antikūnus prieš sunkumus. Ir jei Šventasis Tėvas gali mus girdėti, tikiuosi, jis žino, kad šiame kambaryje yra tūkstančiai tikinčių katalikų ir milijonai tikinčių katalikų šioje šalyje, kurie už jį meldžiasi, kol jis įveikia savo audrą.
Tegul Dievas jus laimina.
