Pirmadienį paskelbtame pranešime teigiama, kad Sinodinis kelias parodė, jog Bažnyčios nariai Jungtinėse Valstijose dalijasi „džiaugsmais, viltimis ir žaizdomis”.
„Šios konsultacijos išreiškia gilų didesnės bendrystės troškimą”, – rašoma JAV katalikų vyskupų konferencijos rugsėjo 19 d. paskelbtame Nacionaliniame sinodo dokumente.
Sintezėje pažymėtos kelios temos: neišdildomos žaizdos, ypač tos, kurias sukėlė seksualinio išnaudojimo krizė; bendrystės ir dalyvavimo Bažnyčios gyvenime stiprinimas; nuolatinis formavimasis misijai; įtraukus įžvalgumas.
Ataskaitos įžanginiame laiške JAV vyskupų doktrinos komiteto pirmininkas Braunsvilio vyskupas Danielis Floresas (Danielis Floresas) rašė, kad tai yra „išraiška to, ką mes, Bažnyčia, girdėjome vieni iš kitų, kai mūsų klausė apie mūsų giliausius rūpesčius ir viltis dėl Bažnyčios, kurios gyvybiškai svarbi dalis Dievo malone esame mes visi”.
Jis pabrėžė, kad „šio dokumento paskelbimas nėra baigiamasis momentas; tai apmąstymų ir judėjimo į priekį momentas. Tai kvietimas įsiklausyti, drauge diskutuoti ir kartu kaip Bažnyčia įžvelgti, kaip geriausiai suprasti ir veikti tais klausimais, kurie giliai įsirėžę į JAV katalikų širdis ir protus.”
Ataskaitoje pažymima, kad piktnaudžiavimo krizė „pakirto ne tik pasitikėjimą hierarchija ir Bažnyčios moraliniu vientisumu, bet ir sukūrė baimės kultūrą, neleidžiančią žmonėms užmegzti tarpusavio santykių ir taip patirti priklausymo ir ryšio jausmo, kurio jie trokšta”.
Susiskaldymas Bažnyčioje taip pat buvo didelė žaizda, ypač susijusi su tradicinių lotyniškų Mišių naudojimu. Buvo apgailestaujama dėl ribotos galimybės naudotis 1962 m. Mišiolu; daugelis manė, kad nesutarimai dėl to, kaip švęsti liturgiją, „kartais pasiekia priešiškumo lygį”. Žmonės, esantys abiejose klausimo pusėse, pranešė, kad jaučiasi teisiami tų, kurie turi kitokią nuomonę.
Taip pat buvo pastebėtas susiskaldymas tarp vyskupų: „Jaučiamas vienybės trūkumas tarp JAV vyskupų ir net kai kurių atskirų vyskupų vienybės su Šventuoju Tėvu”. Taip pat priduriama: „Ši tariama vienybės stoka hierarchijoje, atrodo, savo ruožtu pateisina susiskaldymą vietos lygmeniu.”
Marginalizacija buvo dar viena sintezėje išryškinta žaizda, kurioje išskirtos dvi grupės. Pirmoji – tie, kuriems trūksta socialinės ar ekonominės galios, „pavyzdžiui, imigrantų bendruomenės; etninės mažumos; asmenys, neturintys dokumentų; negimusieji ir jų motinos; skurdą, benamystę ar įkalinimą patiriantys žmonės; neįgalieji ar psichikos sveikatos problemų turintys asmenys; žmonės, kenčiantys nuo įvairių priklausomybių. Į šią grupę taip pat įeina moterys, kurių balsas Bažnyčios sprendimų priėmimo procesuose dažnai lieka nuošalyje.”
Antroji marginalizuota grupė, sakoma pranešime, „apima tuos, kurie yra marginalizuoti dėl to, kad jų pačių gyvenimo aplinkybės yra patiriamos kaip kliūtys visapusiškai dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Tarp jų yra LGBTQ+ bendruomenės nariai, asmenys, kurie buvo išsiskyrę arba tie, kurie sudarė naują santuoką, nenutraukę pirmos, taip pat asmenys, kurie sudarė civilinę santuoką, bet niekada nesusituokė Bažnyčioje.”
Kalbant apie didesnę bendrystę ir dalyvavimą, sintezėje pažymėtas troškimas „būti svetingesne Bažnyčia, kurioje visi Dievo tautos nariai gali rasti palydėjimą kelionėje. Sinodo konsultacijose buvo paminėtos kelios sritys, kuriose egzistavo įtampa tarp to, kaip eiti su žmonėmis ir kartu likti ištikimiems Bažnyčios mokymui”.
Svarbiausia čia buvo „troškimas autentiškai lydėti LGBTQ+ asmenis ir jų šeimas” ir „gilus poreikis visai Bažnyčiai nuolat įžvelgti, kaip geriausiai lydėti mūsų LGBTQ+ brolius ir seseris”.
Ataskaitoje pažymima, kad išsiskyrusieji dažnai jaučiasi nepageidaujami, todėl siūloma „skaidriau ir aiškiau vykdyti santuokos pripažinimo negaliojančia procesą”.
Beveik visose sinodo konsultacijose kaip pageidavimas buvo nurodytas didesnis moterų „vadovavimo, įžvalgumo ir sprendimų priėmimo vaidmuo”.
„Kita bendra viltis tapti labiau svetinga Bažnyčia buvo susijusi su kliūčių prieinamumui šalinimu ir specialiųjų poreikių turinčių asmenų bei jų šeimų priėmimu, ypač kai tai susiję su asmens sakramentiniu gyvenimu, – pabrėžiama ataskaitoje. – Vienas iš regionų pranešė, kad trūksta įtraukties, nes yra labai mažai kunigų ir kitų tarnautojų, laisvai kalbančių amerikiečių gestų kalba. Šeimos išreiškė didelį džiaugsmą, kai buvo imtasi įtraukimo žingsnių, nors daugelis pripažino, kad dar reikia daug nuveikti.”
Pasak sintezės, reikėtų dėti daugiau pastangų „priimti įvairias kultūrines ir etnines bendruomenes” ir įveikti rasizmą.
Buvo plačiai paplitęs susirūpinimas, kad jaunimas nesugeba praktikuoti tikėjimo, o „patys jaunuoliai išreiškė atskirties jausmą ir norėjo labiau įsitraukti į parapijos bendruomenę. Atstūmimo jausmas taip pat pasireiškė tuo, kad kai kurie jaunuoliai siekė pajusti priklausomybę senajai Bažnyčios tikėjimo, maldos ir pamaldumo tradicijai”.
