JAV mokslininkės Abigail Shrier (Abigeilė Šrajer) knyga „Nepataisoma žala: kaip translytiškumo beprotybė klaidina mūsų dukras“ („Irreversible Damage: The Transgender Craze Seducing Our Daughters“), kurią išleido leidykla „Regnery“, yra labai svarbi apžvalga to, kas vyksta Vakarų visuomenėje. Shrier knyga yra tokia, į kurią ateityje pažvelgsime ir sulauksime sąžinės priekaištų, ir laikysime ją buvus pranašišku perspėjimu. Atsižvelgiant į dabartines diskusijas dėl translytiškumo, Shrier prireikė daug drąsos parašyti šią knygą. Ji jau dabar yra vadinama transfobe, o „Amazon“ atsisakė knygą reklamuoti. Ši knyga yra žvilgsnis į žalą, kurią translyčių judėjimas padarė per neįtikėtinai trumpą laiką. Skaitytojams siūlome interviu su autore, paskelbtą prancūzų dienraštyje „Le Figaro“.
„Le Figaro“: Savo knygoje „Negrįžtama žala“ kalbate apie paauglių mergaičių, nusprendusių pakeisti lytį, „socialinę infekciją“. Ką jūs tuo norite pasakyti? Kodėl jūs naudojate šį apibrėžimą?
Abigail Schrier: Po šiuo reiškiniu slypi bendraamžių įtaka, spaudimas imituoti tam tikrą elgesį. Lyties disforijos atveju influenceriai vaidina didelį vaidmenį, sukeldami nepatogumo jausmą mergaitėms jų kūno atžvilgiu, ir piršdami mintį, kad bet koks veiksnys, trukdantis mergaitei būti idealia moterimi, reiškia, kad ji tikriausiai yra translytė. Draugai taip pat aktyviai prisideda prie šio jausmo plitimo ir stiprinimo: kalbama apie pasirinkimą būti translyčiu ar net hormoninių ir chirurginių procedūrų atlikimą.
Koks šio reiškinio mastas JAV?
JAV neturime centralizuotos medicinos, taip pat norint gauti hormoninių preparatų gender klinikoje pacientui nereikia profesionalaus psichoterapeuto, kad diagnozuotų lyties disforiją. Dėl šių dviejų veiksnių sunku gauti tikslius duomenis apie staigų translyčių skaičiaus padidėjimą. Kaip bebūtų, mes žinome šiuos dalykus: gender klinikų skaičius JAV išaugo nuo 2 įstaigų 2007 m. iki daugiau nei 50 šiais metais. Nuo 2016 iki 2017 m. Jungtinėse Valstijose moterų lyties keitimo operacijų padidėjo keturis kartus. Istoriškai vertinant tik 0,01% amerikiečių kentėjo dėl lyčių disforijos, tačiau 2018 m. 2% amerikiečių moksleivių, daugiausia mergaičių, pasivadino translytėmis.
Kokią ribą brėžiate tarp lyčių disforijos (tikro sutrikimo) ir „psichologinio užsikrėtimo“ reiškinio?
Tradicinė lyčių disforija prasideda ankstyvoje vaikystėje ir daugeliu atvejų labiausiai paplitusi tarp vyrų. Suaugę translyčiai, iš tikrųjų kenčiantys nuo lyties disforijos (su daugeliu jų kalbėjausi), nepasirinko šios tapatybės norėdami susirasti draugų, ar dėl socialinės žiniasklaidos poveikio. Jie tiesiog jautėsi labai nepatogiai dėl savo biologinės lyties tiek ilgai, kiek save prisimena.
Kokiais būdais socialinė žiniasklaida prisideda prie šios tendencijos?
Socialinė žiniasklaida skatina šią tendenciją, tai vyksta tokiu pat būdu kaip ir anoreksijos atveju, kai vedami autentiško skausmo paaugliai dalijasi su savo draugais bei šitaip platina patiriamus išgyvenimus. Kaip rašau knygoje, tai atspindi mergaičių draugystės pobūdį: jos linkusios prisiimti savo draugų kančias, perimti jų požiūrius ir netgi nusisukti nuo realybės, kad stotų į jų pusę. Šitaip jos stumia vienas kitą link disforijos, hormoninės ir chirurginės intervencijos.
Kokios yra žalingos šio reiškinio pasekmės? Kodėl jūs kalbate apie „negrįžtamą žalą“?
Bet kokia nereikalinga medicininė procedūra yra negrįžtama žala. Tačiau nemanau, kad tokios operacijos visada yra žalingos: kalbėjau su nevienu translyčiu suaugusiuoju, tvirtinančiu, kad tai jiems padėjo. Tačiau „socialiai užkrėstoms“ paauglėms mergaitėms, kurios dėl netinkamos medicininės priežiūros yra stumiamos naudotis hormoniniais preparatais ir operacijomis, nuolat keičiasi kūnas, dėl ko ateityje jos gali gailėtis. Čia vyksta negrįžtama žala.
Išleidus knygą, kai kurie aktyvistai bandė jus nutildyti. Kalifornijos universiteto profesorius netgi paragino „sudeginti“ jūsų knygą. Kodėl žodžio laisvė susiduria su tokiomis kliūtimis šiuo klausimu?
Žodžio laisvė pateko į sunkią padėtį, nes nedidelės radikalių aktyvistų grupės naudojasi socialine žiniasklaida, kad galėtų skųsti ir gėdinti kitaip mąstančius. Jie tyčiojasi iš visų, kurie nepritaria galimybei lengvai, be ypatingo medicininio įvertinimo, pasikeisti lytį. Tas pats nutinka ir kitais klausimais.
Sagos apie Harį Poterį autorė J. K. Rowling dėl savo žodžių apie moterų ir vyrų skirtumus sulaukė griežtos kritikos. Ką manote apie šį ginčą ir neįmanomybę apibrėžti, kas yra moteris?
J. K. Rowling man kelia nepaprastą susižavėjimą. Ji yra ne tik viena iš nedaugelio šiuolaikinių rašytojų, kurios kūriniai bus skaitomi po 100 metų, bet ir labai principinga moteris, netylėjusi, kai reikėjo užstoti moteris ir merginas.
Kuomet kas nors maišomas su purvais vien už protu pagrįstą „moters“ sąvokos apibrėžimą, toks elgesys atneša siaubingas pasekmes, kaip ir bet koks kitas melas. Paimkime, pavyzdžiui, moterų kalėjimus: dabar agresyvūs biologiniai vyrai gali patekti į juos, jei jie save pavadina moterimis. Tai jau leidžiama Kalifornijoje, kur aš gyvenu.
Tai yra rimtas kalinčių moterų esminių teisių pažeidimas, ir aš tikiuosi, kad tai bus konstituciškai užginčyta mūsų teismuose. Jei šių moterų priverstinis gyvenimas uždaroje erdvėje su biologiniais vyrais nėra „žiauri ir neįprasta“ bausmė, tai net nežinau, kaip kitaip tai galima vadinti.
