Skaudžios Šiaulių ir Kauno medikių savižudybės palietė ne vieno žmogaus širdį. Jų paskatinti ėmė į paviršių kilti mobingo atvejai ir kitose gydymo įstaigose. Vieni užjautė ir spėliojo, kas bus toliau, kiti nedelsdami drąsiai stojo sudėtingą laikotarpį išgyvenančių medikų pusėn. Kas vyksta už ligoninių durų ir koks yra nepagražintas medicinos veidas Lietuvoje, kalbamės su Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidente Kristina Norvainyte.
– Kristina, ne taip seniai atskriejo žinia, kad iš gyvenimo pasitraukė jauna medikė, kuri, kaip teigiama, turėjo realių įrodymų apie patirtą mobingą darbe. Sakykite, ar tikrai ši problema kone kasdienė kai kurių medikų patirtis?
– Tiksliai į šį klausimą atsakyti sunku, nes dar visai neseniai apie tai visai nekalbėjome. Kita vertus, mus, kaip organizaciją, pasiekia daug liudijimų, savo pačių klinikinėje praktikoje esame susidūrę arba stebėję psichologinio smurto atvejus. Pamažu atsiranda ir daugiau statistikos duomenų.
Naujausio MRU tyrimo duomenimis, apie 10 proc. medikų su mobingu susiduria kasdien, kiek daugiau nei ketvirtadalis – kelis kartus per savaitę. Prieš pusantrų metų Lietuvos medikų sąjūdžio apklausa medikų „Facebook“ grupėje, kurioje dalyvavo daugiau nei 2000 medikų, parodė, kad daugiau nei 80 proc. medikų patyrė arba stebėjo mobingo atvejus. Nors yra ką nuveikti, objektyvizuojant tai, ką kasdien matome ir girdime, esmės tai nekeičia – bet kuris medikas paliudys, kad mobingas giliai įsiskverbęs gydymo įstaigose.
– Dėl ko dažniausiai ir kokia forma patiriamas mobingas darbe? Kas tai lemia?
– Mobingas turi daugybę veidų – nuo institucinio mobingo, kuomet, pavyzdžiui, darbuotojui keliami neįgyvendinami tikslai arba terminai, iki mobingo, patiriamo iš įvairaus lygmens vadovų, tame pačiame lygmenyje dirbančių kolegų. Nepamirškime, kad medikai taip pat patiria psichologinį ir kartais net fizinį smurtą iš pacientų – tai smurtas darbo vietoje. Mobingo priežastys būna įvairios.
Dalis žmonių gali jį vykdyti nesąmoningai, tokiu atveju galime kalbėti apie edukacijos trūkumą, išmoktą ir nekvestionuojamą elgesį. Kiti, deja, tai daro sąmoningai – pavyzdžiui, skatinami konkurencijos, tariamos ar realios grėsmės netekti turimos pozicijos. Kalbant apie sveikatos sektorių, galima kalbėti ir apie institucines, įstatymines ir kitokias spragas, kurios palaiko, kuria terpę mobingui.
– Kas konkrečiai atsakingas už prevenciją?
– Pagal Darbo kodeksą, kiekvienas darbdavys turi užtikrinti savo darbuotojams visapusiškai saugią aplinką, įskaitant ir psichologinį saugumą. Tad atsakingi pirmiausia vadovai.
Deja, šiuo metu viskas Darbo kodekso nurodymais ir baigiasi, asmeniškai negirdėjau nei apie vieną įstaigą, kurioje būtų aktyviai vykdoma prevencinė psichologinio smurto kampanija. Tik dabar imama kalbėti apie nulinės tolerancijos smurtui principų diegimą įstaigose, informacines kampanijas, darbuotojų edukaciją ir kitas priemones – prieš pusantrų metų šios mintys atėjo iš nevyriausybinių organizacijų.
– Nors tema ir labai jautri, galbūt galite pasidalyti, kokias medikų istorijas tenka jums girdėti? Kas konkrečiai vyksta gydymo įstaigose?
– Kiekvieno į mus besikreipiančiojo patirtis labai individuali. Vieni patiria labai subtilų mobingą, pavyzdžiui, juos bandoma atskirti nuo grupės, priimamų sprendimų, atsisakoma su jais susitikti ir panašiai, kitų patirtys peržengia psichologinio smurto ribas – visam gyvenimui išliks atminty pasakojimai, kaip į gydytoją rezidentą per operaciją gydytojas paleidžia operacinius instrumentus, o „nepatogiai“ slaugytojai karštu vandeniu nuplikoma ranka. Visgi dažniausiai girdime apie žeminančio pobūdžio, necenzūrinių žodžių vartojimo, apkalbų skleidimo atvejus.
– Išgyvename labai sudėtingus laikus: pandemija, mobingas, nepakeliami medikų darbo krūviai, nežinia dėl rytojaus. Ar medikai sulaukia reikalingos pagalbos? Ar jie turi galimybę pasikalbėti apie sunkumus su psichologais?
– Tik dalis įstaigų turi nuolat dirbančius būtent medikams skirtus psichologus. O tos, kurios turi, dažniausiai jų būna per mažai. Tad darbo vietoje prieinamumas itin mažas. Tiesa, problema gilesnė – net ir esant pagalbai, medikai jos kreiptis vengia.
Turime ne vieną tyrimą, kuriame nagrinėjamos to priežastys, dažniausiai nurodomos – baimė prarasti licenciją, būti pasmerktiems kolegų ir pacientų, laiko, finansų stoka. Dalis tiki galintys susitvarkyti su problemomis patys, dėl ko matome daug savigydos atvejų. Dalis medikų netiki, kad juos gali suprasti specialistas, pats nedirbantis gydytoju ar slaugytoju.
Todėl ypač svarbu į tai atsižvelgti ir sudaryti medikams galimybę dalyvauti supervizijose, kuriose teikiama tarpusavio pagalba. Taip pat nemaža dalis bijo kalbėtis su specialistais toje įstaigoje, kurioje dirba, todėl kalbėdami apie pagalbos prieinamumą, turime nepamiršti sudaryti galimybę medikams gauti ir išorinę pagalbą.
O kol tvaraus pagalbos tinklo neturime, spragas bando užpildyti nevyriausybininkai, tarp jų ir mes – siūlome medikams, jų artimiesiems ir vaikams kreiptis nuotolinės konfidencialios pagalbos į psichologus bei psichoterapeutus, projektą vykdome bendradarbiaudami su medo.lt įkūrėjais, Jaunųjų psichiatrų asociacija, Vilniaus Geštalto institutu.
– Kaip manote, ar po jaunos medikės mirties bus priimi konkretūs politiniai sprendimai, kad ši tragedija būtų paskutinė, ar ir vėl viskas baigsis politikų kalbomis ir popierinėmis deklaracijomis?
– Manau, kad šiuo metu išgyvename tikrą perversmą – ryžto keisti ir keistis matau žymiai daugiau, nei jo buvo prieš, sakykime, pusantrų metų. Ir suvokimo apie problemos kompleksiškumą matau daugiau, įvairaus lygmens sprendimų priėmėjų įsitraukimas taipogi didesnis. Svarbiausia – didėja mūsų pačių, kaip bendruomenės, įsitraukimas. Visa tai palaiko viltį, kad pagaliau pajudėsime iš mirties taško.
– Sakykite, kokių realių priemonių reikia imtis, kad ta dalis medikų, kuri išgyvena mobingą, į darbą galėtų eiti ramia širdimi?
– Medicinos edukacijos pionierius profesorius Fedde’is Scheele’as kažkada mums yra pasakęs, kad norėdami pakeisti sistemą, turime pradėti nuo edukacijos. Aš taip pat įsitikinusi, kad viso ko pagrindas yra edukacija: medikų, vadovų, pacientų. Turint šį pagrindą galima tikėtis, kad ir kiti pokyčiai prigis.
O jų reikia įvairiausių – reikalingas psichologinės pagalbos prieinamumo bei kokybės stiprinimas, šiuolaikiškų vadybos metodų diegimas, reguliari medikų savijautos stebėsena ir vadovų vertinimas, jų rotacija, tokių institucijų kaip VDI vaidmens stiprinimas. Prie pokyčio turi prisidėti ir kiekvienas medikas – turime išdrįsti kreiptis pagalbos, kai prieš mus naudojamas smurtas, ir ištiesti pagalbos ranką, kai skauda kitam.
– Netyla aistros ne tik dėl patiriamų sunkumų medikų pasaulyje, bet ir dėl algų. Ar pritariate tai dalies medikų išsakytai minčiai, kad jei taip ir toliau – greitai nebus kam išvis gydyti ligonių?
– Nemanau, kad mūsų laukia toks katastrofiškas scenarijus. Tačiau taip, situacija sudėtinga, ypač didelį nerimą kelia jau kurį laiką matoma praraja tarp slaugytojų skaičiaus Lietuvoje ir realaus jų poreikio. Tokias problemas turėjome pradėti spręsti jau vakar, jei norime išvengti skaudaus sistemos lūžio.
Ir visgi matau ženklų, kad sistema pamažu keičiasi į gerąją pusę, pavyzdžiui, gydytojai rezidentai šiuo metu dirba nepalyginamai geresnėmis sąlygomis, negu dirbo prieš 12 metų. Žinoma, norėtųsi, kad pokyčiai vyktų greičiau, tačiau tokio kompleksiškumo sistemoje, kokia yra sveikatos sistema, pasiekti greito rezultato itin sudėtinga. Tad laukia ilgas pokyčių maratonas, kurio sėkmė priklausys nuo to, kiek vieningi būsime kaip bendruomenė.
– Ačiū už pokalbį.
