Kunigas, jaunimo tėvas ir mokytojas Šv. Jonas Boskas (Giovanni Bosco) (1815 m. rugpjūčio 16 d. – 1888 m. sausio 31 d.) gimė netoli Turino (Italija), valstiečių šeimoje. Saleziečių įkūrėjo šventė Bažnyčia minima sausio 31 d.
Italų katalikų kunigas šventasis 1934 m. buvo kanonizuotas kaip „jaunimo tėvas ir mokytojas”. Jis yra įvardijamas kaip jaunimo globėjas.
Nuotraukoje matome kaip Rytų Timoro darbininkai iškrauna karstą su šventojo relikvijomis 2011 m. vasario 18 d. Karstas vyko į tarptautinę kelionę ir Rytų Timore buvo iki 2011 m. kovo 7 beveik mėnesį.
Šimtai Rytų Timoro katalikų maldininkų susirinko į Dilį (Rytų Timoras), kai buvo atgabentas šventojo Dono Bosko karstas su relikvijomis.
Gyvenimo misija – pagalba neturtingiems vaikams
Vienas iš žinomiausių naujųjų laikų šventųjų buvo gerbiamas pedagogas. 1841 m. jis buvo įšventintas kunigu. 1859 m. įkūrė Saleziečių kongregaciją. Dirbo katechetinį, pedagoginį darbą su beglobiais vaikais. Steigė jiems prieglaudas, mokyklas ir dirbtuves. Organizavo misijas. 1934 m. buvo paskelbtas šventuoju.
Šv. Pranciškaus Salezo draugijų (saleziečių) ir Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų steigėjas laikomas vaikų ir jaunimo globėju. Nuo pat vaikystės jautė, kad Viešpats jį kviečia pašvęsti savo gyvenimą neturtingo jaunimo labui.
Tapęs kunigu, pradėjo jis burti aplink save šimtus jaunuolių, kuriuos artino prie Dievo draugiškumu ir švelnumu.
Norėdamas išplėsti savo veiklą ieškojo bendražygių. Įkūrė Saleziečių kongregaciją, Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų institutą ir Saleziečių bendradarbių sambūrį (tai – pasauliečiai, gyvenantys pagal saleziečių dvasią ir charizmą). Įsteigė daug kolegijų, mokyklų ir prieglobsčio namų neturtingam jaunimui tiek Italijoje, tiek užsienyje. Visą savo gyvenimą pasitikėjo Apvaizda, visiškai atsidavė Dievui, nors patyrė daug kliūčių ir sunkumų.
Įgyvendinęs savąją Prevencinę sistemą (geriau jaunuolį auklėti iki jam padarant ką blogo, nei laukti, kada suklups, ir tada bausti), tapo auklėtojų ir katalikų mokytojų globėju. Jo dvasia gyva ir šiandien, o jo sukurtoji auklėjmo sistema yra kelias į šventumą. Tai, kad daug saleziečių šeimos narių nusipelnė altoriaus garbę, yra autentiškas ir Bažnyčios pripažintas šios bendruomenės paminklas.
Žinoma apie du bandymus kunigą nužudyti
Istorija mena, kaip masonai nekentė šv. Jono Bosko. Tačiau mažiau žinoma apie bandymus jį nužudyti.
Knyga „Don Bosko biografiniai atsiminimai” pasakoja apie masonų užsakytus pasikėsinimus nužudyti šventąjį.
Pasak šių pasakojimų, pirmąjį kartą bandyta kunigą nužudyti 1880 m. birželio pabaigoje, kai buvęs jo studentas Alessandro Dasso (Alesandras Dasas) pasirodė prie vartų, prašydamas pasikalbėti su kunigu.
„Jo akys buvo pilnos kančios”, – rašoma pasakojime. Don Bosko priėmė jį su įprastu gerumu, tačiau, susidūręs su jaunuolio „augančiu susijaudinimu”, saleziečių šeimos įkūrėjas jo paklausė: „Ko tu iš manęs nori? Kalbėk! Tu žinai, kad Don Bosko tave myli.”
Po šių žodžių mokinys „puolė ant kelių, apsipylė ašaromis ir verksmais” ir atskleidė tiesą.
Pasak pasakojimo, jaunuolis buvo masonas, o grupė nuteisė kunigą mirčiai. Buvo išrinktos dvylikos vyrų pavardės, kurie turėjo įvykdyti įsakymą.
Mokinys prisipažino: „Tik aš turėjau būti pirmas, tik aš! Štai kodėl aš atėjau! Aš niekada to nepadarysiu. Aš užsitrauksiu ant savęs kitų kerštą; atskleisti paslaptį – tai mano mirtis, žinau, kad man galas. Bet nužudyti Don Bosko, niekada!” Paaiškinęs, kokia buvo jo misija, jaunuolis metė ant grindų prieš tai paslėptą ginklą.
Nepaisydamas kunigo bandymų jį paguosti, jaunuolis greitai išėjo iš namų. Vėliau bandė atimti sau gyvybę, šokdamas į Po upę, bet jį laiku išgelbėjo policininkai. Po kurio laiko kunigas padėjo jam pabėgti iš Italijos ir, pasak saleziečių pasakojimo, jis gyveno slapstydamasis „iki pat savo dienų pabaigos”.
Po kelių mėnesių, 1880 m. gruodį, įvyko antrasis bandymas, kai į kunigo namus atvyko kitas jaunuolis. Kunigas iš akių matė, kad neverta „itin nepasitikėjo” juo, pasakojama istorijoje. Jaunuolis pareiškė esąs „aukštas ir galingas žmogus”, o jam kalbant „iš kišenės ant sofos iškrito nedidelis šešių šovinių pistoletas”.
Vyrui nepastebėjus, kunigas užkišo ranką ant ginklo ir lėtai įsidėjo jį į kišenę. Jaunuolis vėliau bandė surasti jį savo kišenėje, tačiau nesėkmingai, tad atrodė nustebęs.
„Ko ieškote, pone?” – J. Bosko tuomet ramiai jo paklausė. Sutrikęs jaunuolis atsakė: „Aš kažką turėjau kišenėje… Bet kur jis dingo?”
Pasak pasakojimo, „donas Boskas, greitai priėjęs prie durų ir uždėjęs kairę ranką ant rankenos, ruošdamasis jas atidaryti, nukreipė į jį pistoletą ir, nesusierzinęs, paklausė: „Ar tai įrankis, kurio ieškote? Pamatęs jį, niekšas apstulbo”. Ir jis „pabandė griebti revolverį. Bet Don Boskas jam griežtai pasakė: „Eik, tuoj pat iš čia dink! Ir tegul Dievas tavęs pasigaili!”.
„Tuomet jis atidarė duris ir paprašė kai kurių prieangyje buvusių žmonių palydėti vyrą iki vartų. Žudikas dvejojo, bet J. Bosko jam pasakė: „Išeik ir negrįžk!”” Ir jaunuolis, norėjęs nutraukti kunigo gyvybę, turėjo išvykti kartu su kitais bendražygiais, kurie laukė jo lauke vežime.
Dar jauną kunigą J. Boską sukrėtė jaunuolių, pakliuvusių į kalėjimus, skaičius. Grįždamas iš vieno tokio apsilankymo, tarė: „Šie jaunuoliai, išėję į laivę, turėtų rasti draugą, kad jis jais pasirūpintų, globotų, mokytų ir atvestų į bažnyčią švenčių dienomis. Tada jie nebegrįžtų į kalėjimą“.
„Mano brangūs jaunuoliai, aš jus myliu visa širdimi. Myliu jus vien už tai, kad esate jauni. Galiu užtikrinti, kad sutiksite daug protingesnių ir dorybingesnių asmenų, tačiau sunkiai rasite kitą asmenį, mylintį jus taip stipriai Kristuje Jėzuje ir trokštantį jūsų laimės“, – sakė jis.
Apie dvasinius šv. Jono Bosko gyvenimo ir darbo vaisius daug sako tai, kad iš saleziečių tarpo iškilo daug kitų šventųjų ir palaimintųjų, gerokai virš šimto, vienuolių, vyrų ir moterų, kunigų ir pasauliečių. Tarp jų daug kankinių ir tikėjimo liudytojų. Be to, yra užvestos bylos keturiasdešimčiai kitų vyrų ir moterų. Kai kurie pripažinti „Dievo tarnais“, kai kurie, jau patvirtinus jų herojiškas dorybes, „garbingaisiais“ – kitas etapas yra pripažinimas palaimintaisiais.
