2004 metais Vilniuje, „Artlora“ leidykloje išleistoje dr. Vitalijos Stravinskienės sudarytoje ir redaguotoje knygoje „Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949-2003“ apžvelgta pusės šimtmečio Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) istorija.
Išnagrinėta 35 kraštų lietuvių bendruomenių veikla Lietuvos okupacijos metais ir jų pastangos išlaikyti lietuviškumą. Pasiremta Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (LCVA), Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje (VU RS), Lietuvos diplomatinėse institucijose Vašingtone, Toronte, Berne, lietuvių išeivijos veikėjų Petro Karvelio (JAV), dr. Alberto Geručio (CH) archyvuose išsaugotais dokumentais. Juose glaustai nušviečiami PLB tikslai ir uždaviniai. „PLB pradėjo kurtis „iš apačios“: pirmiausia kūrėsi kraštų Bendruomenės, o paskiausiai susikūrė PLB. Jos organizacinę pabaigą ženklino 1958 metų Seimas“, (p. 34). Apie ŠLB žr. p. 333)
1991 m. ištekėjusi už išeivio, ir likusi gyventi Šveicarijoje, tuojau buvau įrašyta į Šveicarijos lietuvių bendruomenę (ŠLB) ir ėmiau talkinti išeivijos veikloje. 1999 m. buvau išrinkta Bendruomenės valdybos pirmininke, išeiviams paprašius, ėmiau tvarkyti jų istorinius archyvus, rašyti domumentinę knygą “Alpių lietuviai. Alpenlitauer”, Solidarity leidykla, 2005 m.
Paskutiniai Bendruomenės nariai Anapilin iškeliavo XXI amžiaus antrame dešimtmetyje. Jų asmeniniai archyvai, dienoraščiai, prisiminimai liudija, kaip sudėtingo politinio pokario sąlygomis, 1952 m. vasario 17 d. buvo įkurta pirmoji teisinė politinė – kultūrinė ŠLB. Lietuva buvo okupuota, ir, kurdama PLB, išeivija, vadovavosi Lietuvių Chartos konstitucija (1949 m.), griežtai reikalavusia teisėtumo ir politinės veiklos reikalingumo.
Teisėtumas – pabėgėliai Chartos bendruomenę įkūrė laikydamiesi tarptautinės konvencijos, Lietuvių Chartos konstitucijos ir civilinio kodekso (ZGB) įstatymais pagrįstą politinę organizaciją;
Reikalingumas – pabėgėlių šeimuose privalėjo ugdyti lietuviškumą, vesti kovą dėl LR išsivadavimo iš okupacijos, tęsti režimo sunaikintos Lietuvos užsienio diplomatijos tikslus.
Šiandien jau mirusios kartos archyvai visuose PLB dokumentuose rodo, kad ŠLB buvo įkurta 1952 m. vasario 17 d. Įkūrimo data laikyta svarbiausiu teisiniu jų oficialios politinės – kultūrinės veiklos Vakarų Europoje dokumentu – politiniu visrakčiu.
1945 m. okupaciniam režimui panaikinus Lietuvos užsienio diplomatines tarnybas, šis politinis visraktis ŠLB sėkmingai tarnavo visą Lietuvos okupacijos laikotarpį, o nuo 1991-jų leido mobilizuoti Laisvąjį pasaulį atstatyti Nepriklausomos Lietuvos ūkį. Turėdami būrį elitinės lietuvių išeivijos moksliniais darbais pasižymėjusių, Lietuvą garsinusių veikėjų, ir gerą tarptautinės JT organizacijos (Ženevoje) palankumą, per tris 1991-92 metų mėnesius Šveicarijos lietuviai suorganizavo, jog Lietuva tapo pagrindinių pasaulio tarptautinių organizacijų nare (aprašymas J. S. “Alpių lietuviai”, p. 50).
Atgimus Lietuvai, 33 metai savo kūryboje stengiuosi įteisinti sąvoką, kad Lietuvos istorinės atminties išsaugojimas yra ir išeivijos politinės – kultūrinės veiklos įdirbis, bendrojoje Tautos istorijoje.
2006 m. ŠLB vadovės posto atsisakiau. J. Caspersen įkopė į ŠLB vadoves ir savo pačios susikurtoje melo propagandoje ėmė manipuliuoti istorinų archyvų faktais, iki šiol meluodama, kad ŠLB nelegali (jos įkūrimo data 1950 m. rugpjūčio 20 d.!) ir siekė Lietuvoje nuversti tarybų valdžią…
J. Survilaitės sudarytoje „Alpių lietuviai. Alpenitauer“ 2005 m. Solidarity leidyklos išleistoje knygoje 28 puslapyje yra įrašyti visi ŠLB išeivių vardai, sudarę knygos redkolegiją, pateikę savo asmeninius archyvus, dokumentus, atsiminimus, kurie buvo panaudoti knygoje, kaip unikali dokumentinė naratyvo medžiaga, todėl patikėti emigrantės komjaunimo sekretorės J. Caspersen melu neįmanoma, tačiau viskas vyksta kitaip, negu sako tikroji ŠLB istorija.
Iš LR Istorijos instituto 2015 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr.SD-(1.15)-446 aišku, jog dėl karo pabėgėlių lietuvių konsolidacijos trūkumo (t.y.dėl nelegalios Vermachto karo aviacijos piloto pulkininko – slapyvardžiu Jurgis Giedrys (Lauraitis?) – organizacijos „Lietuvių Sąjunga“ veiklos kliūčių – J. S.) ŠLB įsikūrimas teisėtai buvo užbaigtas 1952 m. vasario 17 d. – kai buvo priimti nuolatiniai įstatai (žr. 1952 m. balandžio 10 d. dr. A. Geručio informaciją „Britanijos lietuvyje”)”.
Išeivijos istorija nesidomintys emigrantai, vadovaujami nežinomais keliais ir tikslais į Šveicariją 1993 m. atvykusios Jablonskytės-Caspersen sugebėjo įtvirtinti politinę – istorinę klaidą: neleistinai perrašė įkūrimo datą, ją išplatinto pasaulio spaudoje, lyg iš naujo atgimusią okupacinio režimo propagandos bacilą.
Su senąja išeivija 2002 m. iškilmingai pažymėjome ŠLB 50-metį, į internetinį istorijos puslapį įrašėme išeivijos gyvenimo ir veiklos ataskaitą, kurią, kaip pirmininkė iškilmingai perskaičiau jubiliejiniame posėdyje, internetinės svetainės puslapyje įrašėme ŠLB įkūrėjų vardus, tačiau J. Caspersen įsakymu, jos idėjoms ištikima administratorė emigrantė I. K. viską iš interneto išmetė.
2012 metais ŠLB 60-metis paminėtas nebuvo, nors ta proga LR Rašytojų sąjungos leidykla išleido mano (J. S.) sudarytą jubiliejinę knygą “Visada tolimi – niekada svetimi”, 2011 m.
Priešingai… Išrinkta PLB kultūros komisijos pirmininke J. Caspersen 2014 m. suorganizavo 65-mečio pseudojubiliejų lyg tai būtų Vermachto pulkininko J. Giedrio nelegalios – pogrindinės profašistinės “Lietuvių sąjungos” organizacijos garbei, kaip sakoma, “su šokiais ant mirusių išeivių kaulų…”
2022 metais deramai paminėti išeivijos ŠLB įkūrimo 70-metį, ŠLB valdyba irgi nepasirūpino – juk geležinė propaganda tebeveikia. ŠLB buvusi nelegali – pogrindinė, o išeiviai – Tėvynės išdavikai…
Emigrantų išeivijos istorinių archyvų ištaisymai – grubus politinis nusikaltimas. Tačiau LR Prezidentė p. D. Grybauskaitė ir Prezidentas p. G. Nausėda yra užsimerkę, nepagalvodami, kad režimas Tautos elitą sunaikino Rusijos kalėjimuose, sušaldė Sibire, kad likusiems okupuotoje Tėvynėje buvo surištos rankos ir užčiauptos burnos, o vienintelė Lietuvos išeivija pasaulio padangėje visą 50-ties metų okupacijos laikotarpį neleido numirti Nepriklausomos Lietuvos vizijai.
Ar tikrai esame nepakantūs, kad joks komjaunuolis ar komunistas emigrantas neišdrįstų sunaikinti tautos istorinės veiklos, ypač išeivijos – vienų giliausių ir stipriausių Tautos išsivadavimo šaknų.
Pabaigai – įdomus priminimas visiems!
2023 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvos spaudoje pasirodė VU docento, lietuviškosios išeivijos bene jauniausio palikuonio Kęstučio Girniaus nemotyvuoti priekaištai, diskusijose dėl Poeto J. Marcinkevičiaus paminklo.
1962-1990 m. Lietuvoje dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Raseinių vidurinėje mokykloje ir Klaipėdos iniversitete – žinau, kad per okupacinį režimą mokyklų programose nebuvo nė vieno sakinio apie išeiviją, todėl sąmoningai rašau dokumentines knygas, apie išeivijos veiklą, norėdama, kad Lietuvos piliečiai ir svetimieji daugiau sužinotų…
Tikiu, kad gerbiamasis VU docentas pagal seną savo šeimos išeivių tradiciją dar tebėra PLB nariu, tad kodėl jis niekada neparašė nei vieno kritinio straipsnio apie J. Caspersen neleistiną veiklą naikinant ir perrašinėjant išeivijos istorinius faktus?
Pavyzdžiui, kodėl susilaikė, kai 2013 m. gegužės 7 d. pasaulio internetinėje spaudoje J. Caspersen tendencingai melagingai aiškino, kad išeivija save pristato ”neargumentuotai, iškraipytais istoriniais faktais ir t.t….”
Kodėl, p. Kęstuti Girniau? Argi Jums patinka, kad PLB valdybos vardu J. Caspersen atvirai šmeižia išeivijos diasporos istoriją, ištaiso istorinius išeivijos faktus, o Jums tik kliudo garbingas Poetas J. Marcinkevičius, kuris okupacinio režimo metu neturėjo teisės apie išeiviją pasakyti kitaip?
Štai ŠLB 1952 m. vasario 17 d. įkūrusių išeivių pavardės, kurių paliktas mums saugoti sąrašas iš internetinės svetainės išmestas lauk.
Kunigas dr. Jonas Navickas, buvęs Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius, Šveicarijos karo pabėgėlių kapelionas nuo 1944 iki ŠLB įsikūrimo 1952 metų;
1933 metais Berno universitete Tarptautinės teisės dokroratą su pagyrimu apsigynęs dr. Albertas Gerutis, iki šiol vadinamas “LR diplomatijos tėvu”;
Pasauyje žymus mokslininkas, Berno universitete 1985 m. išradęs žmogaus organų transplantavimui antilimfocitinio serumo gamybą dr. Alfonsas Kušlys;
Pirmasis Europoje pradėjęs periferinių nervų rekonstrukcinės chirurgijos operacijas, o 1986 m. visam medikų pasauliui sukūręs klasifikaciją nervų pažeidimams nustatyti, kuri iki šiol vadinama ir naudojama, kaip “Narako klasifikacija” – Lozanos, Ženevos, Paryžiaus, Londono universitetų garbės daktaras prof. dr. Algimantas Narakas;
Vilniaus universiteto bibliotekai 1995 m., padovanojęs neįkainuojamą Lietuvos senovinių žemėlapių rinkinį VU garbės daktaras Vaclovas Dargužas;
Medicinos daktaras Jurgis Steponavičius ir teisininkas Stanislovas Vaitkevičius aktyviai dalyvavę ŠLB veikloje ir dosniai finansiškai rėmę visas išsivadojamąsias lietuviškas organizacijas pasaulyje, Vasario 16-osios gimnazijos įsikūrimą Vokietijoje ir teikę didžiulę finansinę pagalbą Lietuvai atgimus;
Okupacijos metais veikęs prie JT organizacijos Ženevoje, visam pasauliui skleidęs lietuviškos politinės kultūros išlikimo tęstinumą “Pasaulio lietuvio” korespondentas Vakarų Europai Narcizas Prielaida;
LR ir Šveicarijos konfederacijos internacionalinių diplomatinių ryšių simbolis, okupacijos metais Vakarų Europos universitetuose skelbęs ir formavęs Lietuvos nepriklausomybės atstatymo viziją prof. dr. Juozas Eretas;
Pasaulio diplomatijos centre – Ženevoje – savo profesinę meninę veiklą reikšmingai išvystęs skulptorius prof. dr. Gabrielius Stanulis, reorganizavęs Ženevos meno universitete skulptūros katedrą, išpuošęs Ženevos miestą aukštomis XX a. Vakarų Europos premijomis apdovanotais dekoratyviniais meno darbais;
Johana Stasiulienė 1960 metais Ciuricho mieste įkūrusi lietuviškų šokių ratelį, kuris beveik 30 metų dalyvavo visuose tarptautiniuose Vakarų Europos renginiuose. Pradžioje, trūkstant šokėjų lietuvių vyrų, ratelį papildydavo Ciuricho universiteto studentai šveicarai, o dar po 10 metų lietuviškus tautinius šokius šoko vieni šveicarai. 1985 m. J. Stasiulienė suteiktas ŠLB narės garbės vardas.
Dailininkė Juzė Katiliūtė, Šveicarijos konfederacijos Moterų dailininkių sąjungos narė, okupacijos metais Lietuvos vardą garsino jos dailės parodos Paryžiuje, Ženevoje, Šiaurės ir Lotynų Amerikoje, jos meno kūriniai nupirkti ir rodomi Atėnų nacionaliniame muziejuje;
Lietuviškos sielovados gelbėjimo reikalais visą okupacinį – ateistinį laikotarpį rūpinosi ir Vakarų Europoje rekšmingiausią paramos fondą Lietuvos sielovadai įkūrė kunigas, prof. dr. Jonas Juraitis;
Kunigas Albinas Arminas Šveicarijos Tesino kantone daug metų rūpinosi ligonių sielovada – yra Tesino kantono garbės pilietis;
Vienuolė Jolytė Bagdonaitė Badeno mieste ilgus metus senelių namuose ir klinikose nemokamai slaugė ligonius, – nuo 1983 metų yra Badeno miesto garbės pilietė.
Tiek apie visa tai, kad melo kojos gali būti ilgos.
