Kai mažo Austrijos – Slovėnijos pasienio miestelio bažnyčioje minint šv. Mikalojaus dieną, kuri Vokietijos ir Austrijos vaikų yra tokia pat laukiama kaip ir šv. Kalėdų šventė, nuskambėjo pirmieji labai gerai čia žinomos vaikiškos dainelės žodžiai
„Lustig, lustig, tra la la la, Bald ist Nikolausabend da”
ir į bažnyčią, lydimas būrio vaikų, pasipuošusių iš popieriaus išlankstytomis a’ la vyskupo mitromis, įžengė kunigas, nežinojau, – verkti ar juoktis. Mačiau, – kunigo lūpos krutėdamos kartojo dainelės žodžius: „Lustig, lustig, tra la, la,la…”
Klausimas: ar iš tiesų linksma Austrijos katalikų bažnyčioje?
Tąsyk dainuojančių darželio vaikų būrį atlydėjusios auklytės ir mamos, išrikiavusios priešais altorių vaikučius ir pataisiusios jų krentančias nuo galvyčių popierines mitras, davė mums, koncerto, tfu, atsiprašau, šv. Mišių dalyviams, ženklą atsisėsti. Mes paklusniai klestelėjome į suolus ir nusiteikėme mėgautis vaikų koncertėliu.
Berods antrąjį gavėnios sekmadienį, kuomet Evangelija mums kalba apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno, vietoj vaikų koncertėlio man pasiūlomas vaikiškas spektakliukas. Šįkart kunigo nėra – antrąjį gavėnios sekmadienį visi apylinkės kunigai nuo pat ryto švenčia vyskupo jubiliejų ir mes, miestelio avys, paliekamos be piemens.
Sekmadienio pamaldų apeigos – koncertas – vaidinimas paliekami parapijos diakono ir vaikų darželio auklyčių žinioje. Priešais altorių dviem rankų mostais pastatoma palapinė, tokia, kokiomis vėjuotą vasaros dieną nusėtas mano gimtosios Palangos pliažas. Mažieji aktoriukai suguža po palapine… Turiu prisipažinti, – nebegaliu toliau papasakoti veiksmų sekos, nes jau netekusi kantrybės išeinu iš bažnyčios ir likusį šv. Mišių laiką praleidžiu paupy žiūrėdama, kaip prasidėjusio pavasarinio polaidžio vanduo tekėdamas nešasi viską su savimi, ir melsdamasi savo Tėvui, „esančiam ir reginčiam viską slaptoje”.
Ecclesia, quo vadis?
Quo vadis, Domine?
Quo vadis, Austria?
Verbų sekmadienį priešais altorių atsiranda vaikiškas supamas arkliukas. Diakonas atsiprašydamas teisinasi, kad, girdi, anūkai neturėję asiliuko, tik šį supamą arkliuką.
Kažkodėl visiškai nebenustembu, kai iš Vienos arkivyskupijos išplatinto pranešimo spaudai sužinau, kad artėjančių Sekminių proga, siekiant pritraukti jaunimą, Vienos šv. Stepono katedroje sumontuojama ne kas kita kaip… sienelė, skirta alpinizmui. Kas be ko, Alpių šalies gyventojai mėgsta laisvalaikiu laipioti po kalnus, tai kodėl gi nepaversti sakralios katedros erdvės, tarnavusios kaip ambulatorija kovidinę 2021-ųjų vasarą, alpinizmo hale. Kiekvienam laikmečiui sava mada.
Kiekvienam laikmečiui sava mada.
Quo vadis, Domine?, – nenustoju vėl ir vėl klausti. Ne, ačiū, mano tikėjimo augimui nereikia, kad altorius, prie kurio ateinu dėkoti ir prašyti augimo savo tikėjimui, taptų teatro ir koncertų scena. Ne, ačiū, nenoriu, kad Tavo namai taptų alpinizmo hale ar parapijos aktyvisčių rankdarbių pardavimo turgeliu.
Ar bet kokia kaina vaikydamiesi noro įtikti, patikti, pritraukti, atitikti laikmečio madą, mes galų gale neprarasime ir tos mažos saujelės tikinčiųjų, dar norinčių sekmadienį švęsti šv. Mišių auką?
Vien mano miestelio parapijos statistika iškalbinga: 2019 m. užregistruotos 33 apostazės, 2021 m. – 40, 2022 m. – 62. Atitinkamai Leibnico, rajono centro, parapijoje, 2020 m. registruotos 193 apostazės, 2021 m. – 227, 2022 m. – 341.
Dievaži, gal sekanti apostazė bus mano?
