Dovydo mieste Jeruzalėje atrastas senovinis antspaudas, kuriame minimas „Šafano sūnus Gemarijas“ (Jer 36). Šis atradimas pateikiamas kaip Biblijos istoriškumo įrodymas.
Nors dauguma žmonių Bibliją laiko dvasinio vadovavimo šaltiniu, didelė dalis mokslininkų mano, kad knyga pasitarnauja kaip istorinės informacijos apie Šventąją Žemę ir jos žmones šaltinis. Pavydžiui, Senajame Testamente yra dokumentuota izraelitų istorija nuo išėjimo iš Egipto iki Kanaano užkariavimo ir Jeruzalės apgulties 597 m. prieš Kristų.
Bet ar tą patį galima pasakyti apie Biblijos pranašų knygas? Ar žydų pranašai Izaijas, Jozuė ir Ezekielis iš tiesų egzistavo? Į šiuos skeptikų užduodamus klausimus Tomas Mejeris (Tom Meyer), Biblijos studijų ir aspirantūros profesorius iš Šastos Biblijos koledžo (Shasta Bible College and Graduate School), Kalifornijos valstijoje (JAV) atsako teigiamai.
Mokslininkas jau yra pasakojęs apie Jeruzalėje atrastą senovinį antspaudą, kuris, jo teigimu, priklausė pranašui Izaijui (749–686 m. pr. Kr.) Biblijos ekspertas taip pat pristatė panašius archeologinius lobius, kurie, jo nuomone, siejami su Biblijos pranašu Jeremiju.
Jeremijas, vadinamasis „verkiantis pranašas“ (pagal Rd 3, 48), laikomas vienu iš pagrindinių Senojo Testamento pranašų. Istorikai mano, kad jis gimė apie 650 m. pr. Kr. žydų karaliaus Jošijo valdymo laikais.
T. Mejeris teigė, kad Dovydo mieste Jeruzalėje buvo rasti archeologiniai duomenys patvirtina net pačių mažiausiai žinomų asmenų paminėtų Biblijoje egzistavimą, taip dar kartą įrodydami, kad istorinis Biblijos tikslumas nusipelno didžiulio dėmesio.
1982 m. Izraelio archeologai atkasė griuvėsių sluoksnį iš to laiko, kai babiloniečiai 586 m. pr. Kr. sunaikino Jeruzalę.
„Vietoje, kuri dabar vadinama „Bulių namais“, archeologai atrado daugiau nei 50 bulių (ar antspaudų), datuojamų garsaus pranašo Jeremijo gyvenimo laiku“, – pažymi T. Mejeris.
Manoma, kad anksčiau šiame kambaryje buvo laikomi keli papiruso dokumentai. Nors patys dokumentai neišliko, atrasti jų moliniai antspaudai. Bulė (lot. bulla – burbulas, antspaudas) buvo iš molio gabalo pagamintas antspaudas, kuriame buvo nurodytas jo savininko vardas.
Pasak T. Mejerio, viename iš rastų antspaudų buvo vardas asmens, susijusio su Jeremiju: „Viename iš šių antspaudų minimas žmogus, vardu Gemarijas, Šafano sūnus“. Jeremijo knygoje (36, 10) Gemarijas prabėgom minimas kaip oficialus karaliaus Jehojakimo raštvedys.
„Jis (Gemarijas) tikriausiai geriausiai žinomas, kaip maldavęs to nedoro karaliaus nedeginti Jeremijo ritinio, kuriame buvo surašytos pranašystės apie nelaimes, Jahvės žadėtas siųsti Judo karalystei“, – pridūrė Biblijos ekspertas.
Tačiau atradimai tuo nesibaigia. Dar du antspaudai, susiję su Biblijos pranašu, buvo rasti privačioje Londono kolekcijoje. Juose buvo išmušti vardai „Baruchas, Nirijo sūnus“, kuris Biblijoje apibūdinamas kaip Jeremijo draugas ir raštvedys. Vienas iš šių antspaudų turėjo net, galimai paties Barucho, piršto atspaudą.
Kaip teigė profesorius T. Mejeris, objektų su Gemarijo ir Barucho vardais atradimas yra tik du iš daugiau nei 100 atvejų, kai archeologai rado pačioje Biblijoje minimo asmens vardą, užrašytą ant daikto, kurį užpustė laikas.
„Šių artefaktų, kuriuose minimi mažiau žinomi Biblijos veikėjai, atradimas rodo, kad šie žmonės iš tikrųjų egzistavo, ir įvykiai, susiję su jų gyvenimu, būtent Jeruzalės sunaikinimas gaisro metu 586 m. pr. Kr., tikrai vyko“, – apibendrino mokslininkas.
Tiesa, dėl Barucho antspaudų kilo tam tikrų ginčų – pavyzdžiui, dėl jų savininko tapatybės. Izraelio tyrimų draugijos 2016 m. paskelbtame straipsnyje teigiama, kad „Barucho bulės“ gamybai naudojamas antspaudas buvo moderni klastotė. Straipsnio autorius Christopheris Rollstonas (Christopher Rollston) rašė, kad klastotojas nesugebėjo teisingai patalpinti hebrajiškų raidžių ant antspaudo, nes jis greičiausiai rėmėsi šriftų lentelėmis ir praleido visus autentiško antspaudo niuansus.
Tačiau šie argumentai buvo užginčyti 2017 metais Argentinos Popiežiškojo Katalikų universiteto paskelbtame straipsnyje. Leidinio autoriai teigė, kad antspaudų negalima visiškai nurašyti dėl jų keistų ypatybių. Jie nustatė, kad neįprastą spaudinio grūdėtumą galima paaiškinti, pavyzdžiui, tuo, kad antspaudas buvo prispaustas prie medinių dėžių, o neįprastą rašybą gali lemti rašybos klaidos, ypač atsižvelgiant į mažą spaudo dydį.
Tyrėjai rašė: „Veikiau pats faktas, kad bulės buvo atspaustos ant medinių daiktų ir kad jos tikriausiai buvo naudojamos medinėms rašymo lentelėms užantspauduoti (kruopštus jų tyrimas tapo plačiau žinomas tik nuo 1992 m.), suteikia joms nemažą svarbą. Bulės – tikri senovės artefaktai“.
