Didžiulė tikinčiųjų minia (apie 250 tūkst.), beveik 160 pasaulio valstybių delegacijos, Bažnyčių ir krikščionių bendruomenių, islamo ir judaizmo atstovai dalyvavo šeštadienį, balandžio 26 d., Šv. Petro aikštėje vykusiose popiežiaus Pranciškaus laidotuvių Mišiose. Koncelebravo 220 kardinolų, beveik 700 vyskupų ir maždaug 4000 kunigų.
Besirengiant Mišioms, dar Šv. Petro bazilikos viduje buvusius popiežiaus palaikus pagerbė oficialių delegacijų vadovai. Jiems užėmus vietas priešais baziliką, iš bazilikos į aikštę pajudėjo procesija su popiežiaus karstu. Jį padėjus priešais altorių, ant jo uždėjus atverstą Evangelijų knygą, prasidėjo Mišios, kurioms vadovavo kardinolų kolegijos dekanas Giovanni Battista Re.
„Šioje didingoje Šv. Petro aikštėje, kurioje popiežius Pranciškus per pastaruosius 12 metų tiek kartų aukojo Eucharistiją ir vadovavo didiesiems susitikimams, šiandien susirinkome melstis prie jo mirtingųjų palaikų, su liūdna širdimi, bet stiprinami tikėjimo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia kape. Tėvo namuose niekada nesibaigs laimės kupinas gyvenimas“, – pradėjo laidotuvių Mišių homiliją kardinolas.
Jis sakė, kad išliko visų akyse ir širdyse praėjusio sekmadienio, Velykų iškilmės, atminimas, kai popiežius Pranciškus, nepaisydamas rimtų sveikatos problemų, pasirodė Šv. Petro bazilikos balkone ir suteikė palaiminimą, o paskui aikštėje iš papamobilio sveikino daugybę žmonių, dalyvavusių Velykų Mišiose. „Savo malda dabar patikime mylimo popiežiaus sielą Dievui, kad suteiktų jam amžinąją laimę savo begalinės meilės šviesoje ir šlovėje.“
Pasak pamokslininko, labai iškalbingai šią dieną skamba Evangelijoje girdėti Kristaus žodžiai, skirti apaštalui Petrui: „Ar myli mane labiau negu šitie?“ (Jn 21, 17) Ir Petro atsakymas, greitas ir nuoširdus: „Viešpatie, tu viską žinai; Tu žinai, kad tave myliu!“ Jėzus jam patikėjo didžiąją ganytojo misiją. Tai Petro ir jo įpėdinių misija – meilės tarnystė, sekant Mokytoju ir Viešpačiu Kristumi, kuris „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45).
Nepaisydamas pastaraisiais mėnesiais akivaizdaus silpnumo ir kančios, popiežius Pranciškus pasirinko eiti šiuo pasiaukoji keliu iki paskutinės savo žemiško gyvenimo dienos. Jis sekė savo Viešpaties – Gerojo ganytojo – pėdomis, kuris taip mylėjo savo avis, kad atidavė už jas savo gyvybę. Popiežius tai darė su tvirtybe ir ramybe, būdamas artimas savo kaimenei – Dievo Bažnyčiai, prisimindamas Jėzaus žodžius, kuriuos mini apaštalas Paulius: „Daugiau laimės yra duoti negu imti“ (plg. Apd 20, 35).
„Savo malda dabar patikime mylimo popiežiaus sielą Dievui, kad suteiktų jam amžinąją laimę savo begalinės meilės šviesoje ir šlovėje.“
Kai kardinolas Bergoglio 2013 m. kovo 13 d. buvo išrinktas popiežiumi, jis jau turėjo ilgą pašvęstojo gyvenimo Jėzaus Draugijoje, o taip pat 21 metų pastoracinio darbo Buenos Airių arkivyskupijoje patirtį, priminė pamokslininkas. Tapęs popiežiumi, jis išlaikė savo temperamentą ir vadovavimo stilių, siekdamas tiesioginio ryšio su žmonėmis ir bendruomenėmis, norėdamas būti artimas visiems, ypač tiems, kurie patiria sunkumų, atstumtiesiems. Jis buvo popiežius tarp žmonių, atviros širdies visiems.
Savo būdingu žodynu ir kalba, kupina dėmesį patraukiančių vaizdų bei metaforų, jis visada stengėsi Evangelijos išminties šviesoje kalbėti apie mūsų laikų problemas, siūlydamas tikėjimo įkvėptus atsakymus ir skatindamas gyventi tikrai krikščionišką gyvenimą tarp dabartinio permainingo meto iššūkių ir prieštaravimų. Popiežius Pranciškus pasižymėjo dideliu spontaniškumu; jis kreipdavosi į visus, net į tuos, kurie yra toli nuo Bažnyčios. Jo misiją lydėjo įsitikinimas, kad Bažnyčia yra namai visiems – namai, kurių durys niekada neužsidaro.
Neapsakomai daug dėmesio popiežius Pranciškus skyrė pabėgėliams ir migrantams. Daugybe progų jis ragino rūpintis vargstančiaisiais. Popiežius Pranciškus visada į pirmą vietą kėlė gailestingumo Evangeliją, nuolat pabrėždamas, kad Dievas nepavargsta mums atleisti. Jis atleidžia visada, kad ir kokia būtų atleidimo prašančiojo padėtis; atleidžia visada, jei tik žmogus nori grįžti į teisingą kelią. Gailestingumas ir Evangelijos džiaugsmas – tai du popiežiaus Pranciškaus mokymo ir liudijimo raktažodžiai.
Kardinolas homilijoje priminė nesibaigiančius Pranciškaus raginimus nutraukti visus karus. Nežmoniškų baisumų, begalės mirčių akivaizdoje popiežius Pranciškus nuolat kėlė balsą, maldaudamas taikos ir kviesdamas susiprotėti, pradėti sąžiningas derybas, kad būtų rasti įmanomi sprendimai, nes karas – sakydavo jis – tėra žmonių mirtis, namų, ligoninių ir mokyklų griovimas. Karas visada palieka pasaulį blogesnį, nei jis buvo prieš tai. Karas visada yra skaudus ir tragiškas pralaimėjimas. „Statyti tiltus, o ne sienas“, – jis dažnai kartodavo šį raginimą.
Kardinolas Giovanni Battista Re, priminęs, kad popiežius Pranciškus susitikimus su tikinčiaisiais dažnai užbaigdavo prašymu už jį melstis, homilijos pabaigoje sakė: „Mielas popiežiau Pranciškau, dabar mes prašome Tavęs melstis už mus. Iš dangaus palaimink Bažnyčią, palaimink Romą, palaimink visą pasaulį, kaip tai padarei praėjusį sekmadienį iš šios bazilikos balkono, paskutinį kartą apkabindamas Dievo tautą, o simboliškai – visus žmones, kuri nuoširdžiai ieško tiesos ir sergi vilties šviesą.“
Pasibaigus Mišių liturgijai prie popiežiaus karsto prasidėjo atsisveikinimo liturgija. Lotynų apeigomis jai vadovavo popiežiaus vikaras Romos mieste kardinolas Baldassare Reina, graikų apeigomis – Antiochijos graikų melkitų katalikų patriarchas Youssefas Absi, atvykęs iš Damasko. Popiežius karstas per baziliką buvo išneštas į aikštę Vatikano viduje ir padėtas ant atviros automobilio platformos. Kortežas, lėtai pajudėjo link Švč. M. Marijos didžios bazilikos, važiavo per Romos centrą. Prie gatvių buvo išsirikiavę tūkstančiai žmonių.
Popiežius karstas per baziliką buvo išneštas į aikštę Vatikano viduje ir padėtas ant atviros automobilio platformos. Kortežas, lėtai pajudėjo link Švč. M. Marijos didžios bazilikos, važiavo per Romos centrą. Prie gatvių buvo išsirikiavę tūkstančiai žmonių. Pasiekus bazilikos aikštę, karstas buvo padėtas priešais Dievo Motinos – Salus Populi Romani – ikoną. Jau už uždarų karstas su Pranciškaus palaikais buvo nuleistas į kapą, įrengtą bazilikos kairiosios navos nišoje.
