Kasmet Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno broliai organizuoja bendruomenines išvykas už savo vienuolyno ribų. Apie šių metų išvyką pasakoja br. Robertas Dabkevičius, OSB.
Mes, Palendrių Šventojo Benedikto vienuoliai, kasmet turime dvi didžiąsias iškylas, kuomet visa bendruomenė išvyksta aplankyti vieną kitą žymesnę Lietuvos vietovę ir sykiu, jei tik pavyksta suderinti, kokią nors pašvęstojo gyvenimo bendruomenę.
Tiesą sakant, tokią iškylą turime tik vieną metuose, kadangi antroji visuomet turi tą pačią programą – brolišką pikniką prie ežero. Šįmet mes nusprendėme aplankyti mūsų vienuolyno oblato Petro Janšausko sodybą bei joje įkurtus maldos namus Saugų kaime Šilutės rajone. Mūsų bičiulis Petras jau ne sykį mus ragino ir kvietė jį aplankyti, ir štai šių metų gegužės 21 dieną jam išsipildė Šventojo Rašto žodžiai: „Prašykite, ir gausite“.
Atvykusius mus šiltai pasitiko Petras su šeima bei keliais savo draugais, kurie drauge su juo meldžiasi šiuose namuose, kartu skaito ir aptarinėja Šventąjį Raštą. Pats Petras, nemaža laiko praleidęs nuodėmės ir nusikaltimo klystkeliuose, vieną gražią dieną Dievo malonės paliestas, dabar daug laiko skiria padėti vargšams bei atstumtiesiems ir savo gyvenimu liudija Dievo malonės stebuklą.
Jis mums papasakojo, kaip atsirado tie maldos namai. Nors kaip pastatas jie jau stovėjo anksčiau ir į juos ateidavo Petras ir kiti žmonės pasimelsti, tačiau nebus klaidos manyti, kad naujas etapas ar atgimimas prasideda tada, kai Dievas ypatingu būdu apsilanko ir patraukia prie savęs.
Taigi maldos namų atsiradimo data galima būtų laikyti 2019 metų gegužės 13 dieną, kada Petrui tos pačios dienos bėgyje paskambino trys tarp savęs nesusitarę asmenys ir ėmė jam kalbėti apie koplyčią bei pareiškė ketinimą atsiųsti jam liturginius drabužius, kryžių, Mergelės Marijos statulą bei tabernakulį. Petras paliudijo, kad visi tie pokalbiai apie koplyčią jam pasirodė svaičiojimai, todėl iš pradžių jis bandė ginti šalin tokias mintis, tačiau, jeigu iniciatyva kyla iš paties Dievo, tuomet Dievas praeis net per uždarytas iš baimės duris. Taigi dar tos pačios dienos vakare Petras savo širdyje ištarė Dievui: „Tebūnie Tavo valia“.
Po to kai pritarė koplytėlės įrengimui, Petras suko galvą, kokiam šventajam ją dedikuoti. Tačiau ir čia Dievo Apvaizda slėpiningai veikė ir atvedė prie Švč. Mergelės Marijos. Iš visų Jos titulų ir vardų, minimų Jos litanijoje, iškart išsiskyrė vienas – Paslaptingoji Rožė. Taip ir atsirado maldos namai „Paslaptingoji Rožė“.
Galima pasvarstyti, kaip labai tinka šis vardas. Abu žodžiai turi turtingą turinį. Pirmiausia, „paslaptingoji“. Arba „slėpiningoji“, lotyniškai – mystica. Tai paties Dievo veikimo būdas: jis kartu paslaptingas, o, kita vertus, ir regimas, tačiau ne retai išlieka mįslingas, gluminantis. Jau paties mus priėmusio į svečius Petro gyvenimo istorijoje yra apčiuopiamas paslaptingas Dievo veikimas, vedimas, o sykiu ir nepelnyta ir visus lūkesčius pranokstanti malonė. Jo bei panašių į jį žmonių gyvenimą ir atsivertimą galima būtų palyginti su muitininko Mato pašaukimu, apie kurį sužinome Evangelijoje (žr., Lk 5, 27s). Ta diena, kada muitininkas Matas sėdėjo muitinėje ir pro šalį praėjęs Jėzus jam ištarė: „Sek paskui mane“, nesiskyrė nuo kitų. Ir negana to, kad Jėzus tą dieną apsilankė Mato namuose – nes vien tik šis apsilankymas yra nepaprasta malonė – bet dar priedo padarė jį savo mokiniu ir evangelistu, t. y. Gerosios Naujienos skelbėju.
Toks susitikimas su Jėzumi ir iš to gimstanti misija savo gyvenimu liudyti šio susitikimo džiaugsmą, t. y. Gerąją Naujieną, nutiko ne tik muitininko Mato gyvenime, bet ir Petro, o kartu ir kitų, kurių širdis pakankamai atvira, kad išgirstų tylų Dievo kvietimą. Paslaptingas susitikimas su Jėzumi nutinka ir tiems, kurie atsitiktinai ar planuotai užklysta į šiuos maldos namus „Paslaptingoji Rožė“. Anot Petro, pas jį apsilanko įvairaus plauko žmonių: varguolių, baikerių, verslininkų, nusikaltėlių ir net vienuolių.
Išties šie maldos namai paslaptingi dar ir tuo, kad jie nepastatyti ant aukšto kalno, kad būtų iš toli matomi. Šalia jų neiškyla dangų siekianti statula, kaip Kristaus Atpirkėjo Rio de Žaneire. Nieko panašaus nėra, tie maldos namai labai paprasti ir kuklūs. Važiuotum pro šalį ir pravažiuotum, net nepagalvojęs, kad čia yra vieta, kur susirenka žmonės pasimelsti arba tiesiog sustoti kelioms akimirkoms.
Ir vis dėlto tokius maldos namus galima būtų sugretinti su tuo Nazareto nameliu, kuriame gyveno Šventoji Šeima. Be jokios abejonės tas namelis, kuriame gyveno Juozapas, Marija ir Jėzus, nesiskyrė nuo kaimynų ūkių, tad tikriausiai retas kaimynas nujautė, šalia kokių dangiškų slėpinių ir malonės šaltinio jis gyvena. Mat jeigu jie būtų žinoję, būtų dažniau į tuos namus užsukę ir paprašę gyvojo vandens atsigerti arba išgirsti gyvenimo žodį. Nežiūrint to, ar žmonės žinojo ar ne, kokie slėpiniai dedasi jų kaimynystėje, tas Nazareto namelis skleidė dieviškosios malonės kvapsnį ir vykdė žmonijos atnaujinimo darbą.
Tad jeigu šie maldos namai „Paslaptingoji Rožė“ aiškiai nekrinta į akis, kaip tuomet ten apsilanko žmonės? Kuomet Dievas pasirenka kokią nors vietą savo ypatingam buvimui ar apsireiškimui, jis pats patraukia ten žmones. Taip nutiko su piemenimis Betliejuje kai gimė Kristus. Dievas pakvietė žmones į tą vietą per angelus, arba per paslaptingąją žvaigždę trijų išminčių atveju. Taip ir dabar: žmonės apsilanko šiuose maldos namuose užklydę „atsitiktinai“, arba sužinoję per angelą, t. y. iš kito žmogaus, kuris čia jau lankėsi ir savo ruožtu pasidalino su kitais.
Koks apsilankymo „Paslaptingoji Rožė“ maldos namuose vaisius mums, vienuoliams? Čia nuolankumo dėlei reikia prisiminti senovės vienuolių pasakojimą. Kartą, abai Antanui besimeldžiant savo celėje, jį pasiekė balsas, kuris sakė: „Antanai, tu vis dar nepasiekei saiko to odininko, kuris gyvena Aleksandrijoje“. Taigi senolis pakilo anksti ryte, pasiėmė palmės lazdą ir nuėjo pas jį. Įėjęs vidun pasveikino žmogų, atsisėdo su juo ir jam sako: „Broli, pasakyk man apie savo darbus“. Tas atsakė: „Aš nežinau, aba, kad būčiau kažką gero padaręs, išskyrus tik šitai: kai atsikeliu anksti ryte ir sėduosi prie savo rankų darbo, sau sakau, kad visas šis miestas nuo mažiausio iki didžiausio, pateks į Karalystę dėlei jų teisumo darbų, tik aš vienas už savo nuodėmes paveldėsiu bausmę. O vakare prieš užmigdamas ir vėl sakau tuos pačius žodžius“. Tai išklausęs senolis tarė: „Iš tiesų, kaip geras auksakalys ramiai begyvendamas savo namuose tu paveldėjai Karalystę. O kas liečia mane, vis dar neturintį nuovokos, visą savo laiką gyvenantis dykumoje, tavęs dar nepasivijau“.
Išties jau daug metų vilkinčiam vienuolišką drabužį ir gyvenančiam vienuolyne gali atsėlinti savimi pasitenkinimo mintis, neva mano maldos šį tą reiškia ir kad esu arčiau Dievo. Kokia vis dėlto iliuzija taip manyti! Apsilankęs tokiuose maldos namuose kaip „Paslaptingoji Rožė“, pabendravęs su paprastais nuoširdžiais žmonėmis, kurie kaip ir visi paženklinti silpnumo, sužavėtas jų vaikiško santykio su Dievu, drauge su psalmininku Dievui pripažįsti: „Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę … “ (Ps 8, 3)
Taigi metinė iškyla tikrai nusisekė, nes grįžome namo visokeriopai sustiprinti.