Italų mokslininkas ir jo komanda teigia, kad jų atlikti tyrimai rodo, jog Turino drobulė – audinys, kuris, kaip manoma, buvo Kristaus laidotuvių įkapės – galėjo būti naudojamas Jėzaus mirties ir prisikėlimo metu.
Naudodami naują rentgeno spindulių sklaidos metodą, vadinamą „plačiakampiu rentgeno spindulių sklaidos metodu”, ištyrę audeklo pavyzdį, Liberato De Caro (Liberatas de Karas) iš Italijos Nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos Kristalografijos instituto ir jo kolegos recenzuojamuose tyrimuose nustatė, kad drobulė gali būti maždaug 2000 metų senumo.
Tyrėjų išvados balandžio mėn. paskelbtos tarptautiniame žurnale „Heritage”.
Turino drobulė saugoma karališkojoje Šv. Jono Krikštytojo katedros koplyčioje Turine, Italijoje, ir joje vaizduojamas nukryžiuoto žmogaus atvaizdas. Daugelis abejojo audeklo autentiškumu nuo pat jo atradimo XIV amžiuje. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio Vatikanas paskatino mokslininkus atlikti tolesnius jo autentiškumo tyrimus.
„Turino drobulė yra svarbiausia krikščionybės relikvija. Pagal krikščioniškąją tradiciją tai yra laidojimo drobulė, kuria turėjo būti apgaubtas Jėzaus kūnas po nukryžiavimo”, – rašė L. de Caro balandžio 13 d. elektroniniu paštu duotame interviu leidiniui „The National Catholic Reporter”.
L. de Caro apie 30 metų tyrinėjo drobulę ir kūrė metodus, leidžiančius rentgeno spinduliais tirti atomų skalę. Prieš trejus metus mokslininkas ir jo komanda sukūrė naują lininių audinių mėginių datavimo metodą.
„Naujasis datavimo metodas, pagrįstas technika, vadinamas plačiakampiu rentgeno spindulių sklaidos metodu, pirmiausia buvo išbandytas su lino mėginiais, jau datuotais kitais metodais, su mėginiais, neturinčiais nieko bendra su drobule, o paskui pritaikytas mėginiui, paimtam iš Turino drobulės”, – sakė mokslininkas.
Jis su savo komanda Turino drobulę pradėjo tirti 2019 m., tačiau COVID-19 pandemija užtęsė darbą.
Galiausiai komanda pritaikė naują rentgeno spindulių datavimo metodą Šventajai drobulei ir kovo mėnesį nusiuntė savo išvadas „Heritage”. Po mėnesį trukusio pasirengimo ir trijų nepriklausomų ekspertų darbo bei žurnalo redaktoriaus recenzavimo, išvados buvo paskelbtos balandžio mėnesį.
Naujuoju metodu taip pat galėjo būti rasta įrodymų, kad apsiaustas iš Artimųjų Rytų migravo į Europą.
Mokslininkas sakė, kad atlikus drobulės analizę nustatyta, jog jos pluoštuose įstrigę unikalių senovės Palestinos regionui būdingų žiedadulkių pėdsakų. Jis mano, kad tai reiškia, jog apsiaustas nemažai laiko praleido ne tik Europoje, bet ir Artimuosiuose Rytuose.
„Turino drobulė meta iššūkį mokslui, ir kiekvienas naujas tyrimas gali paaiškinti dalį sudėtingos šios relikvijos dėlionės”, – rašė L. de Caro. – Pavyzdžiui, Turino drobulės atvaizdas dar nerado galutinio paaiškinimo, kuriam pritartų visa mokslo bendruomenė”.
Be kita ko jis pridūrė: „Tyrinėdami plokštelėje paliktus pėdsakus, bandome atsekti spinduliuotės pobūdį ir jos savybes. Tą patį galima padaryti ir su drobulės atvaizdu.”
L. de Caro teigė, kad šis naujas datavimo metodas yra tik pradinėje stadijoje, o tai, ar jis jį naudos toliau tyrinėdamas Šventąją drobulę, priklausys nuo to, ar atsiras naujų pavyzdžių, kuriuos reikės analizuoti.
Mokslininkas taip pat išreiškė norą naudoti šią techniką kitoms su Jėzumi susijusioms relikvijoms, pavyzdžiui, Ovjedo drobulės ir Manopelos audeklui, tirti. Pirmasis yra audinys, kuriuo, kaip teigiama, buvo uždengtas ir nuvalytas Jėzaus veidas po nukryžiavimo, o antrasis, dar vadinamas Veronikos skara, yra medžiagos gabalėlis, ant kurio, kaip spėjama, buvo įspaustas Kristaus veidas jam einant į Golgotą.
