Sekmadienį italai rinks naujus Deputatų rūmų ir Senato narius. Paskutinės viešosios nuomonės apklausos, kurias teisėtai buvo galima skelbti likus 15 dienų iki rinkimų, parodė, kad dešiniųjų blokas surinks beveik 50 proc. balsų, todėl panašu, kad dešinieji turės absoliučią daugumą abiejuose parlamento rūmuose ir galbūt net konstitucinę daugumą.
Tokie rezultatai Europos Sąjungoje sukeltų politinį žemės drebėjimą.
Dešiniosios, konservatyvios partijos „Fratelli d’Italia” lyderės Giorgia Meloni perspektyva tapti būsima Italijos premjere kelia nerimą kairiųjų pažiūrų Europos sostinėse ir Vakarų Europos žiniasklaidoje. Kadangi Italijoje dabar galioja mišri rinkimų sistema, panaši į Vengrijos – 37 proc. parlamento narių renkami daugumos balsavimu rinkimų apygardose, o likusieji parlamento nariai renkami proporcingai pagal partijų sąrašus – dešinioji koalicija gali turėti net dviejų trečdalių konstitucinę daugumą, kaip Viktoras Orbanas pastaruosius dvylika metų, o tai labai neramina kairiųjų ir liberalių pažiūrų Briuselio institucijas.
Iš tiesų, „centro dešiniųjų” partijoje, taip Italijoje vadinamas centro dešiniųjų ir dešiniųjų konservatyviųjų partijų aljanse, jau daugelį mėnesių apklausose pirmauja Meloni „Fratelli d’Italia” („Italijos broliai”) su 20-25 proc. rinkėjų, o Matteo Salvini „Lega” (“Lyga”) gerokai atsilieka rinkdama tik 12-15 proc. apie 7-10 proc. balsų rinkėjai atiduotų už Silvio Berlusconi centro dešiniųjų partiją „Forza Italia” („Pirmyn, Italija”).
Kadaise laikytas labiausiai tikėtinu būsimuoju Italijos ministru pirmininku, M. Salvini moka didelę kainą už tai, kad dalyvavo Mario Draghi didžiosios koalicijos vyriausybėje, kurioje dominavo kairieji, nors ne Salvini pasitraukimas, o skilimas kairiųjų viduje – tarp Enrico Letta Demokratų partijos (PD) ir Giuseppe Conte „5 žvaigždžių judėjimo” (M5S) – lėmė M. Draghi atsistatydinimą ir pirmalaikių rinkimų sušaukimą.
Europos kairiųjų paniką geriausiai iliustruoja šią savaitę Vokietijos savaitraščio „Stern” išspausdintas viršelis, kuriame Giorgia Meloni pavaizduota kaip „pavojingiausia Europos moteris”.
„Postfašistė Giorgia Meloni gali laimėti rinkimus padedama Putino draugų. Tai turėtų mums itin skaudžių pasekmių”, – rašoma „Stern” viršelyje.
„Italijos laukia lemtingi rinkimai, kuriuose ne mažiau kaip trys centro dešiniųjų bloko partijos nori mažiau bendradarbiauti su Europa”, – teigia „Stern”.
„Šiuo metu ši stovykla pirmauja apklausose. Jei ji laimėtų, situacija pasikeistų, ir ne tik Italijoje. (…) Moteris iš Romos ne itin palankiai vertina ES, nuolat burnoja prieš „biurokratus iš Briuselio” ir savo idėjas modeliuoja pagal tokias šalis kaip Vengrija ir jos draugą ministrą pirmininką Viktorą Orbaną.”
Šiuo metu ši stovykla pirmauja apklausose. Jei ji laimėtų, situacija pasikeistų, ir ne tik Italijoje. (…) Moteris iš Romos ne itin palankiai vertina ES, nuolat burnoja prieš „biurokratus iš Briuselio”
Stern taip pat užsimena apie Meloni sąjungininką Salvini: „Šią savaitę, kai JAV buvo paviešinta žvalgybos ataskaita, atskleidžianti, kad Rusija daugelį metų mokėjo partijoms užsienyje, dėmesys iš karto nukrypo į Salvini ir „Lygą”. Salvini nedelsdamas atkirto, sakydamas, kad „niekada neprašė ir negavo jokių lėšų, nei rublių, nei eurų, nei dinarų, nei dolerių”.”
Tačiau tiesa ta, kad Salvini ir jo partija „Lyga” toje ataskaitoje nebuvo paminėti, nors Italijos kairieji labai stengėsi, kad italai manytų, jog joje minima ir “Lyga”, ir „Forza Italia”, įskaitant Letta’os centro kairės partiją PD, kurią, be kita ko, sudaro buvę Italijos komunistų partijos nariai, sovietinės Rusijos laikais ėmę pinigus iš Maskvos.
Komunistinės Italijos centro kairiųjų šaknys geriausiai atsiskleidė per rinkiminį mitingą, kuriame Apulijos regiono centro kairiųjų gubernatorius Michele Emiliano, kalbėdamas dalyvaujant PD lyderiui Enrico Letta, pažadėjo, kad jo regionas bus Italijos Stalingradas ir kad dešiniųjų aljansas „čia nepraeis, kad ir kas nutiktų”. Emiliano net pridūrė kad „oponentai dalysis krauju, kad ir kaip vyktų šie rinkimai”.
Tuo tarpu rugsėjo 19 d. visuomeninis transliuotojas RAI parodė interviu su Prancūzijos žiniasklaidai palankiai nusiteikusiu kairiųjų pažiūrų filosofu Bernardu-Henri Lévy, ištikimu Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono šalininku. Šiame interviu „BHL”, kaip jį vadina prancūzai, neprieštaravo, kai išreiškė nuomonę, kad rinkimų rezultatų ne visada reikėtų paisyti, ir palygino prognozuojamą Italijos dešiniųjų, vadovaujamų Giorgia Meloni, pergalę su fašistų Italijoje ir nacių Vokietijoje pergalėmis rinkimuose prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Pati Meloni į tai „Twitter” tinkle sureagavo sakydama: „nacionalinis transliuotojas priėmė prancūzų rašytoją, kuris praeityje gynė komunistų teroristą Cesare Battisti, aiškinti kairiųjų demokratijos idėją ir lyginti centro dešiniųjų vadovaujamą Italiją su blogiausiais režimais. Tai yra: jei italai balsuoja už FdI arba Lega, jų balso nereikia gerbti”.
Tik po to, kai tarp dešiniųjų politikų ir plačiosios visuomenės, taip pat Rai žurnalistų profesinėje sąjungoje kilo šurmulys, BHL priėmęs žurnalistas, buvęs L’Espresso vyriausiasis redaktorius Marco Damilano atsiribojo nuo savo svečio žodžių.
Buvo kreiptasi į Italijos žiniasklaidos instituciją (Agcom), kuri, peržiūrėjusi paskutinės rinkimų kampanijos savaitės Damilano kasdienę laidą per visuomeninę televiziją RAI 3, priėjo prie išvados, kad „visą savaitę buvo pažeidžiami sąžiningumo ir nešališkumo principai”, o ypač rugsėjo 19 d. „nebuvo laikomasi pliuralizmo, objektyvumo, išsamumo, teisingumo, lojalumo ir informacijos nešališkumo principų”.
Italijos dešiniųjų „socialinė ir moralinė darbotvarkė kelia siaubą”, – rugsėjo 8 d. interviu laikraščiui „La Repubblica” teigė Europos Komisijos pirmasis vicepirmininkas, atsakingas už ekologinį susitarimą, olandų socialistas Fransas Timmermansas (Frans Timmermans). Taip pasakyta, nors Europos Komisijos narys neturėtų kištis į valstybės narės nacionalinius rinkimus, nes iš jo tikimasi, kad bendraudamas su valstybėmis narėmis jis bent jau apsimeta politiškai neutraliu.
Tačiau tai nėra pirmas Timmermanso atvejis, nes jis jau buvo išreiškęs atvirą paramą savo kairiesiems sąjungininkams per rinkimų kampanijas prieš Fidesz Vengrijoje ir PiS Lenkijoje, kai buvo J.-C. Junckerio vadovaujamos Komisijos pirmininko pavaduotojas, atsakingas už teisinę valstybę, todėl kilo abejonių dėl jo ankstesnių teisinės valstybės procedūrų prieš dviejų Vidurio Europos šalių konservatyviąsias vyriausybes nešališkumo.
jei dešiniųjų aljansas vis dėlto laimės rugsėjo 25 d. rinkimus ir Italijos premjere taps Džordžija Meloni (Giorgia Meloni), Europos Komisija gali sustabdyti ES lėšų mokėjimą, kaip tai padarė Lenkijai ir Vengrijai
Atsakydamas į pastabą, kad „Giorgia Meloni pastaruoju metu konfrontuodama su ES naudoja skirtingus tonus, tačiau išlaiko draugystę su Vengrijos Orbanu”, F. Timmermansas sakė: „Aš nepažįstu nė vieno suverenisto, kuris neprieštarautų Europos institucijoms. Taigi nesvarbu, ką jie šiandien sako. Pavyzdžiui, Lenkijos Kaczynskis yra nusiteikęs prieš Rusiją, bet taip pat prieš Briuselį ir Europos institucijas. Sovietikams nepakenčiama daryti jokių dalykų kartu”.
„Ar dešiniųjų pergalė Italijoje būtų iššūkis ES vertybėms?” – kairiųjų dienraštis “La Repubblica” paklausė Europos Komisijos pirmojo vicepirmininko, į kurį jis atsakė:
„Aš vis dar labai pasitikiu Italijos demokratija ir jos institucijomis. Tačiau bijau dešiniųjų socialinės ir moralinės darbotvarkės. Tik pagalvokite, ką jie kalba apie moteris. Matau, kad radikalūs dešinieji nori atnaujinti diskusijas dėl teisės į abortą. Tas pats pasakytina ir apie homoseksualų sąjungas. Ši moralinė ir socialinė darbotvarkė grąžintų mus mažiausiai 30 metų atgal”.
Pagrindinės kairiosios partijos lyderis Enrikas Leta (Enrico Letta), viešėdamas Vokietijoje, kur sulaukė kanclerio Olafo Šolco (Olaf Scholz) SPD paramos, labai stengėsi įtikinti italus, kad jei dešiniųjų aljansas vis dėlto laimės rugsėjo 25 d. rinkimus ir Italijos premjere taps Džordžija Meloni (Giorgia Meloni), Europos Komisija gali sustabdyti ES lėšų mokėjimą, kaip tai padarė Lenkijai ir Vengrijai.
„Jei laimės dešinieji, Italija rizikuoja tapti kita Vengrija. Turime to išvengti”, – perspėjo Letta, pabrėždamas, kad „žalą atlygintų visų politinių orientacijų italai – recesija, hipotekos palūkanos, skolos ir paslaugų mažinimas”.
Taigi Letta ir jo draugai iš SPD kartu su Europos Komisijos pirmininko pirmuoju pavaduotoju dar kartą aiškiai parodė, kad pastaraisiais metais ES lėšų gavimas tapo priklausomas ne nuo to, ar laikomasi teisinės valstybės principų, o nuo politinių pažiūrų.
