Ispanijos Getafės vyskupas Ginésas García Beltránas (Ginezas Garsija Beltranas) naujame pastoraciniame laiške svarsto apie poilsio reikšmę vasaros atostogų metu, kai daugelis šeimų pasinaudoja galimybe išvykti ir atsipalaiduoti.
G. García pabrėžia, kad „poilsis yra gerai, jis būtinas”. Žmogiškuoju požiūriu tai reiškia ne tik nieko neveikimą, bet ir „suteikimo prasmę tam, ką darome” arba „ramiai ir su džiaugsmu darymą to, ko paprastai negalime daryti”.
Toliau dvasininkas kelia tiesioginį klausimą: „O tu, kuo remiesi?” Pabrėždamas asmeninį klausimo pobūdį („nepasakiau, kas jums suteikia poilsį”), ispanų vyskupas primena, kad tikrasis žmogaus poilsis yra „Dieve”, kaip tai išreiškta psalmėje, sakant: „Tik Dieve, mano siela, rasi ramybę”.
Pasak prelato, ši eilutė yra pamoka: „Pasitikėjimas Dievu atveria kelią į viltį”, kad „visos mano problemos, mano naštos, mano kančios turi atsaką Dievo išganyme”.
yra tokių žmonių, kurie mano, kad ant savo pečių turi nešti viso pasaulio svorį.
Ką tuomet turėtume daryti su mūsų kasdieniu skubėjimu, stresu ir egzistenciniais klausimais? Ispanų vyskupas siūlo tokį atsakymą: „Patikėkite juos Dievo rankoms ir mokykitės ilsėtis Jame.”
Jis taip pat aptaria požiūrį, kurį „šiandienis žmogus praktikuoja retai”, – tai atsidavimas Dievui. Šia tema vyskupas pastebi, kad „paimti į rankas gyvenimo vadžias yra reikalavimas, kurį mes patys sau uždedame nesuvokdami, kad nešame per sunkią naštą; yra tokių žmonių, kurie mano, kad ant savo pečių turi nešti viso pasaulio svorį”.
G. García sako, kad kiekvienas iš mūsų yra pašauktas „pasitikėti ir atsiduoti į Dievo rankas ir leisti Jam vadovauti [mūsų] gyvenimui”. Tai nereiškia „atsisakyti savo atsakomybės”, pabrėžia prelatas, bet veikiau „nepasiduoti pagundai manyti, kad esame savo pačių valdovai ir šeimininkai”.
Getafės vyskupas pažymi, kad „būtina palaikyti nuolatinį ryšį su Viešpačiu, klausytis jo žodžio, rūpintis jo dalykais. Visa kita taip pat svarbu, bet tai įgaus prasmę tik atsižvelgiant į tą vienintelį būtiną dalyką.” Tai iliustruoja Evangelijos ištrauka, kurioje išryškinamas Mortos ir Marijos požiūrių skirtumas, kai Jėzus atėjo jų aplankyti į Betaniją.
Galiausiai, kalbėdamas apie Mergelę Mariją, G. García sako: „Ji yra gražus pavyzdys mums. Savo „taip” Dievui ji mus moko, kad tik Jame gali ilsėtis mūsų siela ir tik Jame mūsų gyvenimas ir mūsų egzistencijos ritmas randa prasmę.”
