Sekmadienį, kovo 10 d., Madride (Ispanija) tūkstančiai žmonių išėjo į Madrido gatves dalyvauti kasmetiniame žygyje už gyvybę, kurio tema – „Taip gyvybei”. Šventinėje atmosferoje nuskambėjo stiprūs žmonių liudijimai.
„Atėjo laikas demaskuoti melą, siaubą, verslą ir ideologijas, kurios palaiko mirties kultūrą, ir prisiimti atsakomybę už tai, kad būtų atkurta, išgydyta ir sukurta gyvybės kultūra bei tikroji pažanga”, – pabrėžė renginio už gyvybę organizatoriai savo renginio manifeste.
Prieš prasidedant eitynėms Ispanijos asociacijų už gyvybę federacijos pirmininkė Alicija Latorre (Alicija Latorė) žiniasklaidai teigė, kad eitynių tikslas – pasakyti „taip” gyvybei, ypač „šiuo metu, kai vyksta ypatingi išpuoliai ne tik prieš įstatymus, bet ir prieš tuos, kurie gina gyvybę”.
Atėjo laikas demaskuoti melą, siaubą, verslą ir ideologijas, kurios palaiko mirties kultūrą, ir prisiimti atsakomybę už tai, kad būtų atkurta, išgydyta ir sukurta gyvybės kultūra bei tikroji pažanga.
Ji teigė, kad „jie (mirties kultūros skatintojai , – red. past.) nori paversti teisėmis veiksmus, kurie objektyviai yra ydingi ir niekam nenaudingi. Jie ne tik atima negimusiųjų ar ligonių, kurių gyvenimas eina į pabaigą, gyvybes, bet ir žaloja kiekvieną asmenį, kuris dalyvauja šiuose veiksmuose, taip pat ir visuomenę”.
Kai kurie eitynių dalyviai nešė plakatus su užrašais: „Abortas – tai nusikaltimas, užmaskuotas kaip sprendimas”, „Tavo kūno dydis neatima tavo teisių”, „Gyvybė yra vertinga nuo jos pradžios iki natūralios pabaigos” ir „Malda nėra priekabiavimas”. Grupė dalyvių žygiavo už plakato su eilute iš Luko evangelijos „Palaimintas tavo įsčių vaisius”.
Eitynių maršruto pabaigoje, pagrindinėje Madrido gatvėje Paseo de la Castellana, buvo pastatyta scena, kurioje buvo perskaitytas manifestas ir du stiprūs liudijimai.
Paloma Zafrilla yra 96 proc. neįgalaus jaunuolio Carloso sesuo. „Jis tarsi 6 mėnesių vaikas”, – susirinkusiai miniai kalbėjo moteris. „Jam 26 metai, bet jis nevaikšto, nekalba, nebendrauja. Jis yra lygiai toks pat kaip kūdikis. Ką jis daro, tai šypsosi ir skundžiasi, kai jį kas nors vargina”, – aiškino ji.
Kai jos 7 mėnesių broliui buvo nustatyta diagnozė, tėvai buvo spaudžiami daugiau neturėti vaikų, „nes nežinojo, kaip viskas gali pasisukti, jei diagnozė pasikartotų”, ir jiems net buvo pasakyta, „kad labai savanaudiška atvesti į pasaulį vaikus, kurie gali gyventi su šia nelaime, su šia tragedija”, – liudijo P. Zafrilla.
„Jie net pasakė man, kaip galėtume pasirūpinti mažuoju Carlosu, kad galų gale nebus jokios gyvenimo kokybės. Galiu tik patikinti, kad nėra geresnės gyvybės už tą, kuri yra mano namuose. O ypač prie to prisideda mano brolis”, – pasakojo ji, kartu pripažindama, kad gyventi su neįgaliu žmogumi nėra lengva.
Vis dėlto ji pridūrė: „Žinoma, tai, kad gyvenimas nėra lengvas, nereiškia, kad jis mažiau gražus. O šiuo atveju yra priešingai. Jis daug linksmesnis. Ir tai verčia į viską žvelgti daug ypatingesniu žvilgsniu”, – sakė ji ir sulaukė audringų susirinkusiųjų plojimų.
Prieš baigdama savo kalbą, P. Zafrilla pastebėjo, kad „gyvenimas niekada nėra mažiau vertingas vertinant pagal tai, kokie yra jūsų gebėjimai, nes mes nesame mašinos ir mūsų vertė priklauso ne nuo to, ką sukuriame”.
Clara (Klara) ir Diego (Diegas) bei trys jų vaikai taip pat pasidalino savo liudijimais. Jų jauniausiam vaikui Felipe (Felipei) esant 20 savaičių buvo diagnozuota įgimta širdies yda (hipoplastinio vieno skilvelio sindromas). Jo motina teigė, kad jai ir jos vyrui buvo pasakyta, jog berniukas nesulauks gimimo.
Per pirmąjį ultragarsinį tyrimą 6 savaičių, pasakojo Klara, jie išgirdo, kad kūdikio „pusė širdies klusniai plaka”. Kai tėvams buvo pranešta diagnozė, jiems buvo pasakyta „trumpa ir bloga, katastrofiška gyvenimo prognozė”, sakė ji.
Viso nėštumo metu gydytojai jų klausinėjo, ar jie pasiruošę, „nes tai bus gana sudėtingas gyvenimas”, o Klara pareiškė: „Manau, visi galime pasakyti, kad mūsų gyvenimas yra sudėtingas, nepriklausomai nuo to, ar yra liga, ar ne. Ir šiuo atveju, taip, jis buvo sudėtingas, bet kupinas džiaugsmo.”
Vis dėlto baisi baigtis nepasitvirtino, o Felipės tėvų ryžtas privertė gydytojus dėti daug pastangų, kad vaikas būtų išgelbėtas. „Jie iš visų jėgų stengėsi, – pripažino Klara, – tiek, kad dėl šio atvejo 2021 m. buvo atlikta pirmoji vaiko organų transplantacija, kai donoras buvo asistolijos, t. y. širdies sustojimo, būsenoje, o kraujo grupė buvo nesuderinama.
Kalbėdama apie savo vyresniuosius vaikus, Klara didžiuojasi: „Jie yra pasirengę kančioms, ligoms ir mirčiai, kuri, kaip jie žino, gali ateiti. Jie tam pasirengę taip pat, kaip ir eiti į parką.”
Baigdama savo pasisakymą ji paragino visus įveikti tokiose situacijose kylančią baimę: „Ji paralyžiuoja jus. Tačiau bet koks meile paremtas sprendimas – siekti gyvenimo – yra gerai priimtas”.
Renginys baigėsi balionų paleidimu į dangų ir gyvai parodytu 25 savaičių kūdikio ultragarsu.
