Tikėjimas Dievu nėra jokia teorija. Tai nėra joks eksperimentas, bet naujas gyvenimo būdas. Jis atneša didelių permainų: pasikeičia mąstymas, jausmai, poelgiai. Keičiasi tiek vidinės nuostatos, tiek ir veiksmai. Šis kardinalus persiorientavimas įvyksta dėl to, kad į gyvenimą įėjo naujas faktorius. Tai yra Dievas.
Dievas apšviečia gyvenimą. Viskas atrodo kitaip, nes ši šviesa apšviečia visa. Kol jo nepažinau, pasaulis man buvo mįslė: iš kur atsiradau aš? Kur link einu? Kodėl apskritai gimiau? Kodėl egzistuoja tai, kas mane supa – medžiai, gėlės, akmenys, gyvūnai, žmonės, žvaigždės? Kokia viso to prasmė? Jei esu atsitiktinumo produktas, galiu už savo būtį dėkoti tik atsitiktinumui. Bet jis neturi veido; neturi akių, kad mane matytų; neturi ausų, kad mane išgirstų; neturi burnos, kad su manim kalbėtų; neturiširdies, kad mane mylėtų.
Dievas apšviečia gyvenimą. Viskas atrodo kitaip, nes ši šviesa apšviečia visa.
Kadangi Dievas yra tikrasis pasaulio sukūrimo autorius, aš jau žinau, kam galiu dėkoti. Kai pakeliu akis į dangų, nežvelgiu į tuštumą. Ne, į mano žvilgsnį yra atsakoma. Geriau pasakysiu: aš pagaliau pakeliu žvilgsnį į savo Kūrėją, kuris į mane, savo kūrinį, visuomet žvelgė kupinas meilės ir užuojautos. Ir aš suprantu, kad jis nėra joks tolimas, apatiškas, žiaurus Dievas. Ne, jis mylintis Tėvas, kuris prieš mūsų akis iškėlė Jėzų Kristų, apie kurį jau pasakojo Senojo Testamento, pirmosios Biblijos dalies, autoriai. Jį taip apibūdina psalmės: „VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis, kantrus ir kupinas ištikimosios meilės… Kaip tėvas gailisi vaikų, taip VIEŠPATS gailisi pagarbiai jo bijančių“ (Ps 103). Todėl mūsų dėkingumas yra vienintelis tinkamas atsakas.
„Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, jo gerumas tęsis per amžius!“
Jeigu atsiliepsime į šį raginimą, mūsų kasdienybę nušvies šviesa, kuri niekuomet neužges. Kiekvienos dienos džiaugsmo ir Dievo patyrimo išraiška – dėkingumas.
