Spalio 27 d. Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos bei Laisvos visuomenės instituto atstovės dalyvavo Vilniaus rajono savivaldybės ir Nacionalinės šeimos tarybos organizuotoje apskritojo stalo diskusijoje „Intervencija smurto artimoje aplinkoje atvejais. O kas po to?”.
Vilniaus rajono savivaldybės Socialinių paslaugų šeimai ir vaikui skyriaus vedėja, Nacionalinės šeimos tarybos narė Kristina Malinovska sveikindama diskusijos dalyvius atkreipė dėmesį į šviesios atminties docentės Ramunės Jurkuvienės, buvusios NŠT pirmininkės, keltas mintis apie tai, kad ieškant sprendimo būdų smurto problemai spręsti, pirmiausia reikalinga dialogo kultūra, kuri nekaltina, nesmerkia, bet nuoširdžiai siekia įsiklausyti į visas konflikto puses.
Renginio dalyvius sveikino Vilniaus rajono savivaldybės meras Robert Duchnevič bei dr. Lijana Gvaldaitė – laikinai atliekanti Tarybos pirmininko pareigas, Vilniaus universiteto docentė, Nacionalinės šeimos tarybos narė.
Apskritojo stalo diskusijoje pranešimus skaitė Moterų informacijos centro konsultantė Nomeda Cibarauskienė, Vilniaus apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus viršininkas Javgenijus Liepis, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimai skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingienė, Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė Teisės psichologijos tyrimų centro vadovė dr. Ilona Laurinaitytė, VŠĮ Sotas psichologas Andrius Atas.
Po pranešimų vyko bendra diskusija, kurioje specialistai bei NVO atstovai aptarė praktinius apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje pagalbos teikimo taikymo aspektus. Apskritojo stalo diskusijoje išsakytas mintis ir pasiūlymus apibendrins organizatorių rengiama rezoliucija.
Labai džiugu, kad specialistai nevengia kalbėti šia itin jautria ir sudėtinga tema, kad mes, kaip visuomenė, tampame vis jautresni, empatiškesni esantiems šalia ir netoleruojame jokių smurto formų. Tačiau specialistų pateikti skaičiai nuteikia dviprasmiškai. Nors dėmesys ir valstybės skiriamos lėšos problemai spręsti auga, tačiau smurto atvejų nemažėja ir intervencija į šeimas pastaraisiais metais išaugo kone dvigubai. Iš vienos pusės, tai gali kalbėti apie tai, jog tapome jautresni ir atviresni smurto problemai įvardinti. Kita vertus, toks didelis intervencijų skaičius rodo ir labai aiškias pirminės prevencijos spragas.
Vilniaus apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus viršininkas Javgenijus Liepis pristatydamas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio teisinį reglamentavimą, pateikė ir praktinių pavyzdžių. Tačiau labiausiai dėmesį patraukė menama tendencija– numatoma, jog ši intervencinė priemonė gali būti skiriama net 36 000 atvejų per metus. Kokiais kriterijais remiantis daromos tokios prielaidos, pareigūnas atsakyti negalėjo. Kyla pagrįstas klausimas, ką mes su tokia prognoze darome? Koks mūsų esminis tikslas– prevencija ar intervencija?
Visi diskusijos dalyviai pabrėžė, kad siekiant efektyviausių prevencinių priemonių smurtui artimoje aplinkoje mažinti, turime orientuotis į psichosocialinius veiksnius. Būtinas ir paslaugų, mokančių visus šeimos narius nesmurtinio bendravimo, tarpusavio supratimo santykių puoselėjimo, plėtra bei tokių programų tęstinumo užtikrinimas.
Alkoholizmas ir kt. priklausomybės, skurdas, nedarbas, depresija, žiaurus charakteris, nesutarimai šeimoje, nuolatiniai priekaištai ir nemokėjimas konstruktyviai spręsti konfliktus, ir kt.– gausybė smurto priežasčių tik parodo, koks sudėtingas reiškinys tai yra. Akivaizdu, kad vien smurto orderiu šios problemos neišspręsime. Reikalingos kompleksinės priemonės, kad smurtas artimoje aplinkoje neįvyktų. Tai apima mokymus, konsultacijas, pokalbius, viešųjų ryšių akcijas ir t.t. Kai atvykstama į artimą aplinką ir taikomos asmens suvaržymo ar laisvės apribojimo priemonės, tokie veiksmai yra intervencija.
Apsaugos nuo smurto orderio taikymas yra išties reikalingas tiesioginio pavojaus atveju, t.y. kai galimas fizinis užpuolimas, grasinimas ar elgesys, reikšmingai pažeidžiantis psichinę sveikatą. Bet nepamirškime, kad tai yra intervencinė priemonė, susijusi su asmens teisių apribojimu ar net suvaržymu, todėl turėtų būti taikoma proporcingai ir teisiškai užkardomi piktnaudžiavimo atvejai, kai apsaugos nuo smurto orderis tampa sutuoktinio „auklėjimo“ priemone.
Kaip pastebėjo Laisvos visuomenės instituto direktorė Diana Karvelienė, jei į kiekvieną asmenį (tiek smurtautoją, tiek auką) būtų žiūrima kaip į žmogų, o ne kažkieno klientą ar statistikos (neretai pateikiamos be konkrečių šaltinių) vienetą – situacija, tikiu, pradėtų taisytis gerokai sparčiau. Įvairūs praktiniai taikymo modeliai būtų efektyvesni ir poveikis ilgalaikiškesnis. Pagarba, nuoširdžiai ir atsidavusiai dirbantiems šį nelengvą darbą.
